Rytą vos prašvitus jau sukiojausi Šv. Petro aikštėje – magėjo pajusti nuotaiką, kai prieš didelius įvykius ima belstis jaudulys. Tas jaudulys jau įsisuka, kai prie Vatikano vartų pasitinka uniformuoti „pasieniečiai“ – garsioji šveicarų gvardija, – mandagiai, bet kruopščiai zonduojanti drabužius ir rankinę, išnarstanti fotoaparatą ir mobilųjį.
 |
| M.Čijauskaitės nuotr./Kelias Vatikano aikštės link |
Per šimtą 1506 m. Julijaus II įkurtos Šveicarų gvardijos kariūnų, kuriais gali tapti tik išvaizdūs, ne mažiau kaip 174 cm ūgio, neperkopę trisdešimtmečio šveicarai katalikai, saugo ir Šventojo Tėvo asmenį. Jų tarnyba trunka 25 mėnesius. Tradicinis šveicarų gvardijos šūkis „Acrtiter et Fideliter“ reiškia tarnauti drąsiai ir atsakingai.
Nauji gvardiečiai priesaiką tradiciškai duoda kasmet gegužės 6-ąją, mat, šią dieną 1527-aisiais, gindami popiežių Klemensą VII nuo imperatoriaus Karolio V kariaunos, žuvo 147 šio korpuso kariai. Jei prireiktų, gyvybę už popiežių paaukotų ir prisiekiantieji kasmet gegužės šeštąją. Vedusiems kariūnams Vatikane sudarytos sąlygos gyventi su šeimomis. Su spalvingomis uniformomis dėvinčiais kariais įsiamžinti stengiasi dauguma piligrimų, o man pavyko ir pašnekinti. Matyt, ir kariūnams atokvėpio tarpsnis, tad kol po naujo popiežiaus išrinkimo viskas sutūps į vietas, galima pasipuikuoti savo svarba ir išties įspūdinga uniforma.
 |
| Medeinos Čijauskaitės nuotr./ Šveicarų gvardijos garbės sargyba dar prieš pat pasitraukimą |
Švento Petro aikštę priešais baziliką 1565-1667 m. baroko stiliumi įrengė architektas Džovanis Berninis. Pusapvalę aikštę juosia daugybė kolonų iš tolimų šimtmečių.
Siauru „tuneliu“ judame Šv. Petro bazilikos link, kurios pramotė buvo pastatyta apie 324-uosius metus Romos imperatoriaus Nerono cirko vietoje, kur buvo nukryžiuotas, o vėliau ir palaidotas apaštalas Šv. Petras. Šventykla pastatyta pagal lotyniško kryžiaus planą. Vėliau bazilika buvo griauta, atstatinėta, kol galiausiai – prieš beveik 500 metų, iš Romos imperatoriaus Konstantino sukviestų žymiausių Italijos architektų išsirinktas milanietis Donatas Bramantė pradėjo tai, prie ko galiausiai nagus prikišo ir garsusis Mikelandželas Buonarotis, tačiau ir šiam nepavyko šventovės užbaigti.
 |
| M.Čijauskaitės nuotr./Bazilikos vidus |
Dabartinės bazilikos didžiausias aukštis (ties kupolu) siekia 132 metrus, didžiausias ilgis – 211 metrų. Šie skaičiai yra tik skaičiai, kol neatsiduri prie pagrindinio įėjimo, kurį puošia garsioji N. Giotto (1266-1337) mozaika „Šv. Petro laivas“. Bazilikoje yra 5 durys, tarp kurių įsiterpusios keturios akmens rašmenimis išmargintos plokštės; ant grindų puikuojasi popiežių herbai. „Šventosios durys“, kur yra popiežiaus rezidencija, kiek mažesnės, jos atidaromos tik kas 25 metai, kai minimi jubiliejiniai šventieji metai. Prieš patekdami į vidų, piligrimai pagarbiai prie jų stabteli.
Šiurpuliukai nubėga prisiartinus prie Mirties durų – jos buvo skirtos laidotuvių procesijoms. Iš abiejų pusių baziliką „saugo“ du pasauliečiai : iš kairės ant žirgo puikuojasi pirmasis Šv. Petro bazilikoje karūnuotas imperatorius Karolis Didysis, o iš dešinės – šedevru laikoma skulptoriaus Berninio sukurta analogiška imperatoriaus Konstantino statula. Virš centrinių durų įrengtas balkonas, kuriame pasirodo naujai išrinktas popiežius ir iš kurio jis laimina tikinčiuosius ypatingomis progomis – balkonas palyginti kuklus ir niekuo neišsiskiriantis.
Nors proga išskirtinė, šiandien piligrimų kur kas mažiau nei vasarą. Vis dėlto, kai srautas pagaliau įsilieja į bazilikos vidų, pirmiausiai pribloškia milžiniška erdvės didybė, iškilmingumas ir ramybė. Nė nepradėjus kelionės, peršasi mintis – ši didžiulė Bazilika buvo pastatyta, kad apsaugotų Švento Petro kapavietę.
Jeigu po baziliką keliausite su audiogidu, jums į ausį pasirinkta kalba (deja, lietuvių bent jau kol kas nesitikėkite) papasakos daugybę įdomių faktų, kurių, deja, nė pusės neįsiminsite. Bet jei užsirašysite, grįžę namo perskaitysite, kad net 21 imperatorius klaupėsi ant to paties disko, įrėminto bazilikos grindinio marmuro mozaikoje tam, kad gautų Šventosios Romos imperijos karūną iš popiežiaus rankų, ir sužinosite, kodėl piligrimai bučiuoja Šv. Petro bronzinės statulos dešinę koją. Turui skirtos 2 valandos intensyvios pažinties, tad keliaujantiems su vaikais sunku tikėtis, kad pavyks susikaupti. Tačiau tam labai tiks klauptai prie Šventojo Petro kapo (1968 birželio 26, popiežius Paulius VI paskelbė tyrimų, kuriais nustatyta, kad toje vietoje iš tiesų palaidotos Švento Petro relikvijos, duomenis).
 |
| M.Čijauskaitės nuotr./Freskos |
Būsiu prašuoliavusi bene labiausiai žinomą visiškai dar jaunuolio Mikelandželo (Michelangelo (1475-1564) iš balto marmuro per dvejus metus išskaptuotą sielvarto palaužtos Marijos, švelniai palinkusios prie ant jos kelių gulinčio nukankinto sūnaus, skulptūrinę grupę „Pieta“. Po to, kai 1971 m. vieno nedorėlio buvo subjaurotas Marijos veidas, skulptūra atstatyta tik 1972 m., ir atitverta specialiu stiklu. Kuo ilgiau žiūriu į šią skulptūrą, tuo giliau skverbiasi mintis, kad į Sopulingosios Marijos veidą menininkas sudėjo visą savo skausmą dėl savo motinos, kurios neteko būdamas vos penkerių.
 |
| M.Čijauskaitės nuotr./Bazilikoje prie popiežiaus Jono Pauliaus II kapo žmonės meldžiasi |
Stabtelėję prie palaimintojo Šventojo Sebastijono koplyčios, į kurią po beatifikacijos buvo perkeltas Jono Pauliaus II kūnas (ten visada yra besimeldžiančiųjų) iškart galime gręžtis į vadinamąjį Popiežiaus altorių, kur prie pasagos formos dekoratyvios užtvaros visada apstu permaldauti savo bėdas suklupusiųjų. Gausybė degančių žibalinių lempų tarp krikščioniškų tikėjimo ir meilės simbolių šiai vietai teikia paslapties, o virš galvos į neregėtą aukštį trykštantis kupolas tarsi tam ir kurtas, kad čia, po kojomis matydamas kapą apaštalo, kurį, kaip tikima, Jėzus padarė Bažnyčios galva – pirmuoju popiežiumi, pasijustum dulkele. O jei dar šito pasirodys per maža, marmuriniai laiptai nuves iki kriptos, kur rasite parašyta „Petras yra čia“.
Apie Šv. Petro bazilikos koplyčias, skulptūras, interjerą, relikvijas ir ten amžinojo poilsio vietą radusiuosius prirašyta daugybė knygų – nė neabejoju, kad ten praleidusieji kokį pusdienį, grįžę nemažai tos informacijos pasirankioję, todėl man jau metas kilti į bazilikos kupolą, kurį mano draugai italai vadina tiesiog „cupollone“. Iki kupolo galima pakilti laiptais (kaina – 5 eurai) arba liftu (kaina – 7 eurai), vasarą kasdien nuo 7.00 iki 18.00 valandos, o žiemą – iki 17 valandos. Čia taip, kaip ir bazilikoje už 5 eurus galite įsigyti audiogidą.
 |
| M.Čijauskaitės nuotr./Laiptai į kupolą |
Kadangi laukia ilga diena, pirmąjį etapą iki kupolą juosiančio vidinio balkono kylame liftu. Diena pasitaiko nuostabi – tvieskia saulė, todėl puikiai matome uždarus kiemelius, Vatikano sodus, apžiūrime aikštelę. Čia kelios suvenyrų krautuvėlės, kuriose spėriai sukasi vienuolės, dirbtuvėlė ir pašto skyrius, ant čia pat įsigyto atviruko a dedamas spaudas „Švento Petro stogas“. Iš čia laiptai kyla į kupolo viršūnę, bet apie tuos laiptus būtina speciali pastraipa.
Perspėjantis užrašas tik vienas – iki viršaus 320 laiptelių. Apie tai, kad jie vietomis itin statūs, kad einant spirale ima svaigti galva net tiems, kurie iki tol nė nežinojo esant tokių smagumų, kad turi judėti tam tikru tempu, nes prasilenkti nėra galimybės, kad daugiau kaip 100 kg sveriantis pilietis nūnai gali ir įstrigti pusiaukelėje, kad laiptai pasvyra tai į vieną, tai į kitą pusę – nė žodelio. Čia Italija!
Vijau šalin mintis, kad gali tekti priimti naujagimį, nes šalimais kopusią jaunamartę padėtyje ištiko tikras panikos priepuolis, kuris, laimė, pamažėl atlėgo. Prisiminiau savo keliones po taisyklių supermenų šalį – prieš leidžiantis į tokią kelionę JAV, ko gero, būčiau išmatuota ir į aukštį ir į plotį, o gal būtų patikrinta ir mano vidinė ausis (juokai juokais, bet tiesos tikrai yra!). Vis dėlto kopti buvo verta!
Nors atsivėręs vaizdas tūkstančius kartų matytas filmuose, meno albumuose, atvirukuose, bet čia jau tas pats, kas ledinuką per stiklą laižyti! Jau nežinia kurį kartą suku ratus, vis atrasdama, kuo džiaugiasi širdis. Paskutinis akcentas – balkonėlis aplink kupolą pačioje palubėje, kur iš apačios atrodžiusios užrašo „Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“ raidės (lotynų ir graikų kalbomis), pasirodo besančios 3-jų metrų dydžio! Kupolą puošia keturių evangelistų – Mato, Morkaus, Luko ir Jono atvaizdai. Pažvelgusi į apačią, matau, kokie niekingai maži padarėliai atrodome iš tokių aukštybių, ir skubu leistis žemyn. Dar pasidžiaugiu, kad po popiežiaus Benedikto XVI pranešimo apie atsistatydinimą iš pareigų į baziliką lėkęs žaibas nesukėlė jokių pasekmių.
Vatikano muziejai
Nors lankausi čia ne pirmą kartą, bet tarp tokių šedevrų kas kartą imu muistytis, lyg iš palubės būčiau stebima kokio Mikelandželo, Rafaelio, da Vinčio ar Karavadžo. Talentas – nekvestionuojama vertybė, čia mano toks moto, todėl į tuos muziejus vis sugrįžtu, kad išeičiau dar labiau sugniuždyta talentų tornado.
Kad ir ką sakytų oponentai, gerbiu popiežius už tai, kad sukaupė ir išsaugojo visą tą gėrį, ir kad už 16 eurų visą dieną galiu būti tarp jų. Apsisprendžiu greitu žingsniu pasiekti Siksto koplyčią, mat, maga įkelti koją ten, kur į konklavą renkasi kardinolai iš viso pasaulio. Virš jų puikuosis apie 40 metrų ilgio ir 13 metrų pločio Mikelandželo šedevras, kurio jis ėmėsi jau būdamas vienu iš trokštamiausių Europos menininkų.
 |
| M.Čijauskaitės nuotr./Vatikano muziejai |
Tačiau priešistorė nebuvo sklandi: garsėjęs kaip garbėtroška popiežius Julijus II buvo sutaręs, kad menininkas sukurs įspūdingiausią visų laikų mauzoliejų, bet persigalvojo, ir pasiūlė jam ištapyti Siksto koplyčios lubas. Mikelandželą toks pasiūlymas tiesiog užrūstino. Laimė, kai įtūžis išgaravo, jis ėmėsi koplyčios lubų. Galiausiai jį pagavo toks azartas, kad pamiršęs viską pasaulyje, tapydamas svarbiausias Senojo Testamento istorijas, ant unikalios pastolių sistemos menininkas „gyveno“ nuo 1508 m. liepos iki 1512 metų spalio, t. y. ketverius metus.
Šiandien, kai pasaulio tikinčiuosius a priori „nuginklavo“ popiežiaus Pranciškaus nuoširdi šypsena, asketizmas ir ryžtas sekti Šventuoju Pranciškumi, popiežius emeritas grimzta į užmarštį.
Švento Petro aikštė šį Šv. Velykų sekmadienį vėl bus pilnutėlė, ir retas prisimins, kad tas, kuris prieš metus pasauliui iš Šv. Petro bazilikos balkono skelbė „Urbi et Orbi“, pasirinko nepramintą kelią. Priežastys turėjo būti ypatingos ir galbūt vieną dieną jos bus atskleistos. O gal nuguls kur nepasiekiamuose Vatikano archyvuose.
