Krašto istorijos žinovai prieš aštuonerius metus Vėlinių dieną pirmą kartą leidosi į žygį uždegti žvakutes pasipriešinimo kovoje žuvusiems partizanams. Iš Salantų į Grūšlaukę, kur yra Lietuvos partizano karininko Žemaičių apygardos Kardo rinktinės steigėjo, štabo viršininko ir vado Kazimiero Kontrimo-Montės žūties vieta, tada išėjo keliolika entuziastų.
Kitais metais prisijungė dar daugiau žmonių. „Kai po kelerių metų žadėjome žygio daugiau neberengti, sulaukėme žinučių su klausimais, kodėl nebėra žygio. Pasirodo, žmonėms jis reikalingas, dabar į žygį eina daugiau nei šimtas žmonių“, – pasakojo žygio sumanytojas, salantiškis, laisvės kovomis besidomintis Aurimas Rapalis.
Anot jo, pagarbos vertos ne tik artimųjų kapavietės, bet ir vietos, kur krito už mūsų laisvę kovoję vyrai.
Skambės partizanų dainos
Žygeiviai lapkričio 2-ąją 8.30 val. iš Salantų centrinės aikštės iškeliaus Grūšlaukės link. Tradiciškai praeis pro kiemą, kur gyveno stribai ir balkoną, iš kurio saugumo viršininkai stebėdavo, kaip vietiniai elgėsi prie nužudytų ir krūvon sumestų partizanų, ar nepravirks kuris ir neišsiduos.
Žygio dalyviai aplankys senąsias kapines, kur palaidoti keli miško broliai. Taip pat bus aplankytas ir Žvainių durpynas, kur buvo sumetami nužudytų partizanų kūnai. Čia, spėjama, palaidotas ir 1953-iųjų spalio 30-ąją nužudyto K.Kontrimo-Montės kūnas.
Žygeivių maršrutas drieksis miškais, pievomis, kaimo keliukais. Tikslas – vado K.Kontrimo-Montės žūties vieta, kur ketinama uždegti atminimo laužą, kartu padainuoti partizanų dainas. Viliamasi visą maršrutą įveikti iki pietų.
Vėliau žygeiviai autobusu nugabenami į išlikusią sodybą Didžiuosiuose Žalimuose, kur gyveno partizanų ryšininkas Tarzanas. Čia lauks vakaronė su dainomis ir pašnekesiais.
Pasipuoš partizano uniforma
„Mūsų žygis – nekomercinis. Pinigų iš dalyvių neprašome. Svarbiausia idėja, matome, kad žmonėms jo reikia. Atvyksta iš visos Lietuvos. Tiesa, dauguma – vienokiais ar kitokiais ryšiais susiję su Salantais“, – pasakojo A.Rapalis.
Jis pats į žygį eis pasipuošęs rekonstruota partizano uniforma. Kitiems jis pataria pasirūpinti patogia avalyne, gali prireikti ir guminių batų.
„Atrodė, kad šitą maršrutą žinau gerai, jo dauguma partizanų žūties, ar įamžinimo vietų jau atradau. Bet štai neseniai buvęs girininkas Pranas Burba parodė dar dviejų bunkerių vietas. Vos 50 metrų nuo tako, kur mes eidavome! Viskas buvo taip arti”, – stebėjosi pašnekovas.
Vėžaičių kultūros centre renginių organizatoriumi dirbantis vyras teigia, jog tokius maršrutus būtų galima parengti kiekviename mieste: partizaninis judėjimas buvo išplitęs. Vasarą jis ėjo iš Kulių į Vėžaičius, apėjo Platelių ežerą, Kretingos apylinkes, ieškodamas miško brolių žūties vietų.
A.Rapalis prisipažįsta, jog orų prognozių nestebi. „Kažkada ėjome per Vėlines ir buvo puikus oras. Žygio dalyviai netgi juokėsi, kad eiti per lietų – kur kas įdomiau. Mums prastas oras nemaišo, netgi priešingai, – juokėsi pašnekovas.
