Daugiau kelionių nuotykių rasite tinklaraštyje „Po kelionės“
Sveiki atvykę į džiungles!
Iš tiesų, ši trumpa dvejų dienų išvyka buvo tarsi vyšnia ant torto mėnesį trukusioje trylikos skrydžių kelionėje po Čilę ir Argentiną.
Puerto Igvasu (Puerto Iguazu) – nedidelis miestas Argentinos šiaurėje pasitiko tropiniu karščiu. Buenos Airėse, iš kurių išskridome, taip pat buvo pakankamai šilta, bet čia jausmas – kaip pirtyje – tokioje lietuviškoje, drėgnoje. Iš karto važiuojame į užsakytus apartamentus, o jie – miestelio pakraštyje, visai šalia jau driekiasi džiunglės.
Pačiame miestelyje lankytinų objektų kaip ir nėra, turistai čia atvyksta tik dėl krioklių. Tad mūsų pasivaikščiojimas po jį ilgai netrunka, daug mieliau leisti laiką apartamentuose, ypač baseine. Man po ilgos ir, tiesą sakant, varginančios kelionės, labai malonus toks poilsis – maudynės baseine, šalto balto vyno taurė terasoje, vakarienė kavinėje, mėgaujantis maistu praktiškai džiunglių apsuptyje. Visiška ramybė ir gerovė. Tas jausmas, kai vakaras tarsi ištirpsta, užleisdamas vietą nakčiai ir tylai, kurią trikdo tik džiunglių gyventojų garsai.
Tiesa, džiunglių kaimynystė turi ir pašalinių reiškinių. Pavyzdžiui, ryte laukia staigmena – vakar ilgokai ieškojome miestelyje „medialunų“ (pusmėnulio formos vietinių kruasanų) prie rytinės kavos, o dabar atidariusi spintelę pamatau, kad jie labai skanūs ir skruzdėms. Na ką, sveiki atvykę į džiungles.
Užburianti „Velnio gerklė“
Geriame kavą su skruzdėms nepatikusiais sausainiais ir netrukus mes jau tarp pirmųjų Igvasu krioklių parko lankytojų. Prie bilietų kasos žmonių nedaug – privalumas, kad atėjome į parką tik jam atsidarius, įėjimas užsieniečiams gerokai brangesnis nei vietiniams, dabar – apie 20 eurų.
Parke įrengti net keli pasivaikščiojimo takai, gali pasirinkti tinkamiausią. Bet pirmiausiai visi skuba į džiunglių traukinuką, vežantį iki pagrindinio lankytino objekto – „Velnio gerklės“ (Garganta Del Diablo – ispaniškai).
Mes į artimiausią traukinuką jau nebetelpame, turime kiek palūkėti. Važiavimas atviru traukinuku per džiungles – dar viena maloni atrakcija. Išlipus tenka šiek tiek paėjėti virš išplatėjusios upės nutiestais patogiais metaliniais takais, kai netrukus ausis pasiekia krentančio vandens garsas. Ir staiga visu grožiu atsiveria krioklio vaizdas – 82 m aukščio, 150 m pločio krentančio vandens masė! Žodžiais nenusakoma didybė ir jėga!
Staiga visu grožiu atsiveria krioklio vaizdas – 82 m aukščio, 150 m pločio krentančio vandens masė!
Žmonių tikrai daug, bet net jie netrukdo žavėtis tokia gamtos didybe. Jau po kelių minučių esame kiaurai permerkti vandens purslų, bet tokiame karštyje tai net malonu. Kaip sakė mano bendrakeleivis – iš Brazilijos pusės „Velnio gerklė“ geriau matyti, bet iš Argentinos pusės gali ją pajausti.
Atsigėrėję fantastiškai vaizdais grįžtame traukinuku atgal ir pasirenkame vieną iš kelių siūlomų pasivaikščiojimo po parką maršrutų. Nacionalinis Igvasu krioklių parkas laikomas vienu iš septynių pasaulio gamtos stebuklų, įsikūręs pačiame Argentinos pasienyje, jo plotas 67 620 ha ir šalis jo teritorija dalijasi su kaimyne Brazilija.
Tiesa, didesnioji dalis, du trečdaliai, parko priklauso Argentinai. Milžiniškame parke skaičiuojama apie 250 krioklių ir atvykėliams čia rekomenduojama praleisti bent porą dienų, apsistoti galima ir parke esančiame viešbutyje.
Mes parkui turime vieną dieną. Tad ilgai nelaukę patraukiame žemutiniu taku (Lower Circuit). Pasivaikščiojimas parke – didžiulis malonumas. Puikiai įrengti takai, fantastiški krioklių vaizdai. Karšta, tad kai kur praėjimuose yra specialūs dušai, iš kurių nuolat bėga šaltas vanduo – nori atsigaivinti, palįsk visas ar pakišk tik galvą. Vandens aplink daugybė, bet bristi kur nors į upę noras išblėso, pamačius joje ramiai plaukiančią gyvatę.
Saugokite savo empanadas
Vietų pavalgyti taip pat netrūksta. Į vieną kavinę nusprendėme užsukti ir mes. Kol pirkome empanadas (tradicinius vietinius pyragėlius su mėsos ar daržovių įdaru) ir gėrimus, netikėtai įminėme žengiant į ją kilusį klausimą, kodėl didžioji valgytojų dalis brukasi uždarame paviljone, nors staliukų buvo ir lauke. Įtikino pamatytas vaizdelis.
Tik turistai susikrovė maistą ant stalelių lauke, tuoj prisistatė dvi surikatos. Kol iš džiaugsmo apsalę turistai mėgavosi netikėta kompanija ir ieškojo mobiliųjų telefonų tokiai akimirkai įamžinti, ant stalo staiga šastelėjo trečias šios, akivaizdu, gerai organizuotos grupuotės narys, ir stvėręs maišelį su empanadomis spruko į krūmus.
Apstulbę turistai paskubomis susirinko maisto likučius ir beviltiškai žvalgosi vietos perpildytame maisto paviljone. O mes, valgydami jo viduje, pro langą stebime, kaip jau kiti perspėjimų nepaisę turistai alkanu žvilgsniu palydi sprunkančias savo empanadas.
Kitoje parko vietoje pyragėlių prarasti nenorintys parko lankytojai gali užkandžiauti didžiuliame metaliniame narve. Gal ir teisingas sprendimas – mes, visi lankytojai, šiame parke tik svečiai...
Po pietų praeiname dar vieną – aukštesnįjį parko taką (Upper Circuit), bet žemesnysis man patiko labiau – kriokliai daug įspūdingiau atrodo, kai matai juos krentančius iš viršaus. O gal jau tiesiog pripratome prie vaizdų? Laiko iki uždarymo dar yra, visi dominantys takai jau praeiti, tad mano bendrakeleivis siūlo paskutiniu traukinuku dar kartą nuvažiuoti iki „Velnio gerklės“. Taip ir padarome.
Tikrai neįmanoma priprasti prie tokių vaizdų – šis apsilankymas pasirodė dar įspūdingesnis.
Turistų čia jau gerokai mažiau, per dieną pavargęs krioklys, atrodo, ne taip labai ir taškosi, o saulės nušviestas atsisveikinimui dar pasidabina vaivorykšte. Ne, tikrai neįmanoma priprasti prie tokių vaizdų – šis apsilankymas pasirodė dar įspūdingesnis nei rytinis.
Grįžtame atgal prieš pat parko uždarymą. Mūsų laukia kelionė į oro uostą ir skrydis į Buenos Aires. Baigiasi dar viena fantastiška kelionės diena.
