Tik nevertėtų pasiduoti apgaulingai minčiai, kad filipiniečiai mėgsta nieko nedaryti. Realybėje labiausiai minimas standartinis švenčių rinkinys: Kalėdos, Naujieji metai, Didysis penktadienis prieš Velykas, pačios Velykos, Visų Šventųjų diena...
Tiesiog į nuobodoką provincijos gyvenimą įvairiausios fiestos įneša įvairovės. Ypač tos, kurios atiteko kaip ispanų palikimas nuo Magelano laikų. Per fiestas liaudis išleidžia savo santaupas daugybėje kazino ant ratų, tačiau šventės džiaugsmas, nuspalvintas gausių orkestrų eisenomis ir margomis puošmenomis, tikrai to vertas. Netgi stiprios liūtys negali sustabdyti fiestų eigos, triukšmingo siautulio ir įvairių teatrinių vaidinimų. Neretai bendros šventės pagimdo naujas pažintis, užsibaigiančias vedybų ceremonijomis. Būtent tokiomis dienomis skelbiamos naujos grožio karalienės, renkami įvairiausio pavaldumo karaliai (nuo mokyklų iki kaimų valdovų), organizuojamos kvapą gniaužiančios varžybos. Dangų nušviečia ugnys spalvingų fejerverkų, kuriuos rengti filipiniečiai – tikri profesionalai. Švenčių šurmulys nenutyla iki gilios nakties.
 |
| Renginio akimirka |
Kiekvienas miestas, rajonas, netgi didesnė gyvenvietė ar kaimas čia turi savą šventę, paprastai skirtą kokiam nors šventajam – jų gyvenamosios vietovės globėjui. Taigi šventės tęsiasi nenutrūkstamai, vis kitoje šalies dalyje. Šių religinių iškilmių metu kaip tik ir išryškėja gilus filipiniečių tautos religingumas. Filipinai – vienintelė valstybė Pietryčių Azijoje, kurios didžioji gyventojų dalis išpažįsta krikščionybę.
Krikščionybės įvedimas – vienas iš pačių reikšmingiausių įvykių šalies istorijoje. Pirmieji šią religiją pradėjo diegti ispanai, vėliau jų žygius pratęsė amerikiečiai. Rezultatas – iš 92 proc. krikščionių 83 proc. yra katalikai (ispanų valdymo pasekmė), o 9 proc. – protestantai (amerikiečių įtaka). Maždaug 5 procentai filipiniečių – musulmonai, o likusieji 3 procentai išpažįsta budistų ir kitokias religijas.
Tiesa, katalikų tikėjimas čia yra glaudžiai susipynęs su vietos tradicijomis. Neįprasta buvo matyti Kristaus, Marijos, įvairių šventųjų skulptūras pačiose netikėčiausiose vietose. Kiekvienos mašinos kabinas puošia kabantys rožinių karoliukai, religinio turinio paveikslėliai; pravažiuodamas pro maldos namus vairuotojas būtinai paliečia ranka priešais kabantį kryželį ir persižegnoja. Ir religinės apeigos yra įgavusios gana keistų, mums neįprastų formų.
Labai įdomu buvo apsilankyti šalies bažnyčiose. Ypač – senosiose, savo amžių skaičiuojančiose nuo šešioliktojo ar septynioliktojo amžiaus. Iš didelių akmenų pastatytos, samanomis ir kitokia augmenija apaugusios, jos dvelkte dvelkė paslaptingumu, praeities laikmečio dvasia. Štai jis, gyvas istorijos alsavimas, sklindantis iš neįprastų altorių, medinių skulptūrų, sakyklų!
Dalis filipinietiškų bažnyčių yra įtrauktos į UNESCO pasaulinės kultūros paveldo sąrašą. Vienoje iš tokių teko apsilankyti. Tai – šv. Augustino bažnyčia Maniloje, duris parapijiečiams atvėrusi net 1574 metų birželio 24 – ąją, kai Manila buvo paskelbta Filipinų sostine. Ir šiandien tai vienas gražiausių šio miesto pastatų – su masyviomis lubomis, lengvu kupolu, tamsaus medžio durimis, padengtomis subtiliais raižiniais. Iš bažnyčios apžvalgos aikštelės atsiveria puiki miesto panorama. Galima tik įsivaizduoti, kaip didingai nuskamba šios bažnyčios varpai Velykų rytą!
Beje, apie Velykas Filipinuose verta prabilti atskirai.
Kristaus kančios pajuntamos savo kūnu
Kiekvienų Velykų išvakarėse, Didįjį penktadienį, šalyje vyksta jau tradiciniais tapę biblijinės istorijos momentų atkartojimo ritualai. Visi norintys gali patirti tas pačias kančias, kurias kažkada iškentėjo Jėzus Kristus – būti nuplakti, pajusti kryžiaus nešimo į Golgotą sunkumą, o vėliau – leistis nukryžiuojami.
 |
| Paskutinių Jėzaus Kristaus gyvenimo valandų aktartojimas |
Ši tradicija gimė praėjusiojo amžiaus viduryje šalies San Fernando mieste, kai grupė savanorių aktorių pirmąsyk suvaidino teatralizuotą vaidinimą viduramžiškų misterijų dvasia. Bet realus nukryžiavimas pirmąkart įvyko 1962–aisiais, kai vienas iš vietos gyventojų pareikalavo, kad jį prikaltų prie kryžiaus. Nuo to laiko kasmet atsiranda žmonių, norinčių savo kūnu išbandyti Kristaus kančias. Jie tiki, jog, leidę save nukryžiuoti, gaus nuodėmių atleidimą. Šis ritualas dabar jau paplitęs po daugelį Filipinų provincijų.
Kad viskas vyktų kaip reikiant, savanoriams kankiniams padeda vietos gyventojai. Apsivilkę Romos legionierių drabužiais, jie imasi budelių vaidmenų. Iš pradžių būsimų nukryžiuotojų kūnai nuplakami vytinėmis. Kai šių nugaros nusidažo krauju, ant jų užverčiami sunkūs kryžiai ir juos liepiama vilkti į kalną – būsimos bausmės vietą. Pasiekus aukštumą, budeliai paguldo savo aukas ant kryžiaus ir imasi darbo. Nežiūrint į tai, kad mūsų laikais šie veiksmai yra virtę teatralizuotu vaidinimu, prie kryžiaus prikalama iš tikrųjų: į delnus ir pėdas suvaromos penkiolikos centimetrų ilgio vinys. Po to rankos surišamos virvėmis ir kryžius pastatomas vertikaliai. Keletą valandų aukos iškabo po svilinančia saule, kęsdamos karštį, troškulį ir žaizdų skausmą. Ne viena iš jų praranda sąmonę.
 |
| Paskutinių Jėzaus Kristaus gyvenimo valandų aktartojimas |
O tuo laiku greta jų šimtai žmonių užsiiminės saviplaka. Specialių priemonių pagalba jie pavers savo nugaras kruvina mase. Kuo tik savęs šie kankiniai – savanoriai nečaižys: bambukinėmis lazdomis, suvyta bananmedžio žieve, vytinėmis su metaliniais antgaliais. Skutimosi peiliuku ar gabalėliu stiklo išraižys ant odos kryžius, o baisų žaizdų sopulį dar sustiprins, pabarstydami jas druska. Taip jie nubaus save už prasižengimus, padarytus iki šios dienos. Tarp kenčiančiųjų esama ir moterų.
Suprantama, tarp tokio didelio dalyvių skaičiaus pasitaiko ir silpnesnių. Pavyzdžiui, anglas Dominykas Daimondas, pernai nusprendęs dalyvauti rituale, atnešė kryžių iki Golgotos, bet vėliau apsiverkė ir atsisakė nukryžiavimo. Tačiau didžioji dalyvių dalis vis dėlto kantriai iškenčia savo kančias. Štai ispanas Rubenas Enaje, prieš dvidešimt metų iškritęs pro statomo namo langą, per stebuklą išliko gyvas. Nuo to laiko jis kasmet praeina prikalimo prie kryžiaus ritualą.
Kad bausmės inscenizavimas nesukeltų žalingų pasekmių, visi dalyviai turi būti pasiskiepiję nuo stabligės. Vinys ir vytinės privalo būti išdezinfekuoti spiritu. Na ir, suprantama, jokiu būdu neleidžiama, kad žmonės numirtų ant kryžiaus, todėl po kelių valandų iškabėjimo jie nuimami. Dabar, išpirkę savo nuodėmes, jie gali sutikti artėjančias Velykas būdami jau kitais žmonėmis.
 |
| Paskutinių Jėzaus Kristaus gyvenimo valandų aktartojimas |
Turbūt nereikia sakyti, kad nukryžiavimui ryžtasi stipriai tikintys žmonės. Tokiems nesama jokių kliūčių, o krikščionybė visada buvo kankinių religija. Tiesa, šią praktiką stipriai smerkia bažnytinė vadovybė. „Tiktai Kristus galėjo būti prikaltas prie kryžiaus, kad išvaduotų mus nuo nuodėmių, ir jo auka negali būti pakartota, – neseniai vėl pareiškė filipiniečių monsinjoras, vyskupų konferencijos spaudos sekretorius V. Kitorijo. – Saviplaka ir nukryžiavimas neturi nieko bendra su katalikybe. Geriau pakeisti juos pasninku ir labdaringais darbais“. Vyskupų konferencija taip pat priminė, jog šie ritualai dažnai naudojami pinigams užsidirbti ir turistams pritraukti. Vyskupai paragino Filipinų turizmo ministeriją atsisakyti nuo minėtų vaizdų naudojimo savo reklamoje. Kasmet šiuos kruvinus reginius stebi šimtai užsieniečių, nors vietos valdžia tą ir draudžia.
 |
| Jėzaus Kristaus kančios minėjimo akimirka |
Na, o šiaip Filipinuose Velykų šventė prasideda pusiaunakčio vakariene, kurioje privalo dalyvauti visa šeima. Net patys mažiausi vaikai pažadinami naktį ir pamaitinami velykiniais skanėstais. Jei mažyliai kaprizinasi, jiems sakoma, jog tie, kurie nedalyvauja šventėje, apkurs. Vakarienės metu valgomi tradiciniai mėsiški valgiai. Na, o ryte, suskambus Velykų varpams, tėvai iškels savo mažus vaikus aukštai virš galvos, tikėdami, jog tai atneš laimės jų mažyliams.
