Neseniai pirmą kartą mūsų šalies istorijoje buvo patvirtinta detali metodika, kuria privalės vadovautis visi paveldosauginius laivus lankantys narai taip pabaigiant savotiškų laukinių Vakarų epochą. Bus galima dar aktyviau organizuoti egzotiškas ekskursijas į Baltijos dugne slypintį pasaulį bei svariai prisidėti prie skenduolių išsaugojimo, jų stebėsenos taip atgrasant istorinių vertybių grobstytojus.
„Vakarų ekspreso“ kalbinti narai tikino, jog mūsų povandeninis paveldas yra labai specifinis ir įdomus, tik dar mažai ištirtas. Ir juo privalome didžiuotis, nes kaimynai latviai beveik nebeturi ką saugoti ir tyrinėti dėl nežabojamo lobių ieškotojų siautėjimo.
Skeletai – ištirpę
Šiuo metu į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą yra įrašyta 18 ties Lietuvos krantais Baltijos jūroje nuskendusių laivų, bombonešis. Visi jie slypi nuo kelių iki keliolikos ar keliasdešimties metrų gylyje, nutolę nuo kranto taip pat įvairiu atstumu.
Šie paslaptingi skenduoliai kartais primena apie save po didesnių audrų: 2014-ųjų lapkritį Pirmosios Melnragės paplūdimyje žmonės galėjo išvysti išmestą į krantą XIX a. burlaivio korpuso dalį. Apie šį laivą iki tol nežinota, todėl akivaizdu, jog jūros dugne ilsisi dar ne vienas mokslui, narams nežinomas praeities reliktas. Skaičiuojama, kad iš viso ties mūsų krantais yra nuskendę ar nuskandinti apie 112 laivų, lėktuvų.
Jie dažniausiai randami žvalgant jūros dugną sonaru, tačiau neretai skenduolius užkabina ir žvejybinį tralą velkantys laivai.
Profesionalūs narai, jų klubai reguliariai lanko ir veda pažintines ekskursijas po tamsų, šaltą, tačiau nepaprastai įdomų savotišką Baltijos jūros povandeninį muziejų. Apžiūrėti bei parodyti tikrai yra ką.
Vienas įspūdingiausių (aptiktas 2002 m.) objektų – ties Nemirsetos krantais 19 metrų gylyje rymantis 1944 m. lapkritį nuskandintas vokiečių transportinis laivas „Fusilier“. Juo plaukė apie 300 žmonių (įgula, apie 250 karių, nemažai kurių vyko užtarnautų atostogų, civiliai). 137 m. ilgio laivas išplaukė iš Piliavos uosto (dab. Karaliaučiaus sritis, Baltijskas), ir 7 val. ryto jį ties Mėmelio krantais pastebėjo sovietai. Šie kaipmat pradėjo atakuoti transportinį laivą, ėmė šaudyti iš sunkiųjų tankų, patrankų.
Netrukus užsidegė „Fusilier“ zenitinio pabūklo amunicija, kilo gaisras, nukrito inkarai, todėl laivas nebegalėjo manevruoti, nuplaukti toliau. Apie 10 val. ryto atūžę sovietiniai bombonešiai subombardavo vokiečių laivą, kuris nugrizmdo į jūros dugną vidudienį.
Užpulti žmonės bandė gelbėtis trimis didelėmis valtimis. Manoma, kad tik viena pasiekė Liepoją. Kiti slėpėsi nuo apšaudymo laivo viduje, kur tikriausiai žuvo nuo sprogimų arba nuskendo kartu su laivu.
„Laivo nosyje tikriausiai nebuvo gaisro, nes viduje išliko daug medinių baldų detalių. Tai sveikiausia išlikusi laivo dalis. Kad čia slėpėsi ir žuvo žmonės, rodo rasti ginklai, šovininės su šoviniais, kareiviški batai, diržai, odiniai amunicijos elementai. Nei žmonių kaulų, nei rūbų išoriškai nesimatė: skeletai, ko gero, tiesiog ištirpo dešimtmečius zulinami smilčių, veikiami sūraus vandens. Laivas vežė 2 sunkvežimius, kurių fragmentai gerai matomi ir dabar. Ties laivo viduriu rasta kažkas panašaus į 2 aviacines bombas“, – „Vakarų ekspresui“ pasakojo Klaipėdoje jau 22 metus veikiančio nardymo centro „Oktopusas“ vadovas Arūnas Vainora.
Jis pridūrė, jog prieš keliolika metų skenduolyje dar buvo galima rasti pilnas dėžes karabinų, ginklų spintą, tačiau daugelis šių reliktų dabar dingę.
„Gali būti, kad pavogti nesąžiningų narų, savotiškų povandeninių juodųjų archeologų. Bet būna ir kitokių atvejų: vieną kartą panėręs daiktus matai, o kitą kartą jie jau gali būti užnešti smėlio, kažkur srovės nublokšti ir nepastebėti. Galiu drąsiai pasakyti, jog bandymai aiškinti, kad mūsų povandeninis paveldas visas yra išgrobstytas, nėra teisingi. Patikėkite, latviams – daug liūdniau: ten išties beveik viskas išvogta, net nebėra į ką žiūrėti, nieko įdomaus“, – pastebėjo jis.
Skenduolių įvairovė
Neseniai pasklido žinia, jog ties mūsų krantais, vadinamuosiuose gretutiniuose vandenyse, glūdi ir vienas didžiausių Pirmojo pasaulinio karo kreiserių, pirmuoju pasaulyje lėktuvnešiu vadinamas „Friedrich Carl“. 1914 metais šis laivas su ketursparniais karo lėktuvais plaukė į Liepojos uostą, tačiau susidūrė su rusų povandenine mina ir nuskendo. Iš istorijos žinoma, kad tuomet žuvo ir dugnan nugrimzdo ne vienas vokiečių karys.
Baltijos dugne ilsisi ir du povandeniniai laivai: vokiškas ir sovietinis. Pirmasis – vienas iš gyvąja legenda Antrojo pasaulinio karo metu buvusių vadinamųjų ubotų – U-580. Keturių traukinio vagonų ilgio laivas glūdi 40 metrų gylyje. 1941-aisiais jis pratybų metu susidūrė su prekybiniu laivu „Angelburg“. Žuvo 12 jūreivių (išgelbėti 32).
„Щука“ (liet. lydeka). Taip vadinasi vienas iš 1930-1940 m. statytų sovietinių povandeninių karo laivų, nuskendusių ties Lietuvos krantais. Beje, „Lydeka“ 1942 m. ties mūsų krantais nuskandino vokišką krovininį garlaivį „Anna Katrina Fritzen“ (statytas 1910 m.). Apie jį papasakoti sudėtinga dėl informacijos trūkumo. Kartais skendimo aplinkybės būna išties mįslingos net ir detaliai apžiūrėjus laivą.
Kai narai nusileido prie galimai 1965 m. tarybinio vidutinio žvejybinio tralerio, jį rado sveiku korpusu. Laive išoriškai nesimatė jokių pažeidimų, dėl kurių šis galėjo nuskęsti. Abiejų inkarų grandinės buvo išleistos, kapitono tiltelyje – jokių valdymo prietaisų, o durys – išlaužtos. Kadangi šalia rymojo dar keletas sovietinių laivų, spėjama, jog visi jie buvo naudojami kaip taikiniai sovietinės armijos pratybose.
Ne vienas skenduolis yra preliminariai ištyrinėtas ir aprašytas. Narų pateikiamoje duomenų bazėje galima rasti ties Giruliais glūdinčio veikiausiai vokiečių keleivinio laivo apibūdinimą.
„Korpusas geležinis ar plieninis, kniedytas ir virintas. Laivas nuskandintas, matyt, torpedos – yra skylė korpuso apatinėje dalyje. Vidurinė dalis susprogdinta, kairysis bortas ties automobiliu išverstas. Mašina išdraskyta – guli cilindras, variklio pamatai. Laivo antstatas ir šturvalas – gerai išlikę. Laivas buvo 3 denių. Apatinis – betonuotas su marmuro akmenukais, viršutiniai apkalti gražiai “eglute„ suleistomis lentomis. Koridoriais galima praplaukti į visus denius ir išeiti laivo priekyje. Ant viršutinių denių yra neaiškios paskirties įrengimai, kuriuose, spėjama, galėjo būti priešlėktuviniai pabūklai“, – rašoma narų medžiagoje.
Dauguma laivų guli Baltijos dugne 20-30 metrų gylyje, tačiau yra ir tokių, kuriems apžiūrėti nerti giliai nereikėtų. Pavyzdžiui, prie Palangos savivaldybės krantų yra nuskendę trys valstybės saugomi XVII a. pab. – XVIII a. pr. laivai, ir visi – vos 2,5-3 metrų gylyje. Ties Vanagupe jūros dugne guli 30 metrų ilgio ir 8 metrų pločio medinio laivo, pavadinto L 2, liekanos su lauko akmenų balastu. Dar vienas skenduolis (L 13) – 15 m ilgio ir iki 6,3 m pločio medinis burlaivis – yra ties Užkanave. 23,2 m ilgio ir 7 m pločio laivo liekanos guli jūros dugne 2,5-3 m gylyje ir prie Šventosios, ties šiaurine Elijos senovės gyvenvietės dalimi. Tai gali būti vienas iš 1699 metais į Šventąją plaukusių lenkiškų laivų.
Turime ir sovietinį bombonešį. Jis riogso, susmegęs į jūros smėlį, net 38 m gylyje ties Juodkrante.
Parengė metodiką
Praėjusią savaitę Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje Kultūros paveldo departamento (KPD) Klaipėdos teritorinio skyriaus iniciatyva vyko susitikimas su narų organizacijomis, mokslininkais siekiant aptarti pernai patvirtintas valstybės saugomo povandeninio paveldo lankymo taisykles, metodiką. Prieš tai tokios nebuvo, nors Lietuva dar 2006 m. ratifikavo UNESCO Povandeninio kultūros paveldo apsaugos konvenciją
„Ilgai užtruko metodikos kūrimas, mat reikėjo suderinti su daugybe institucijų – nuo Valstybinės sienos apsaugos tarnybos iki Lietuvos transporto saugos administracijos. Dabar taisykles jau turime ir jas tobulinsime, vyko konstruktyvi diskusija su narais. Jiems nuo šiol galioja aiškios taisyklės, nebegalima tiesiog nerti prie laivų be jokio įspėjimo, leidimo, kaip anksčiau“, – „Vakarų ekspresui“ sakė KPD minėto skyriaus vyriausiasis valstybinis inspektorius Laisvūnas Kavaliauskas.
Sistema veikia taip: narų klubai, pavieniai licencijuoti narai privalo informuoti paveldosaugininkus apie savo metinius (ar vienkartinius) planus.
„Būtina pateikti informaciją, kur ketinama nerti, kada, kas bus povandeninės ekspedicijos vadovas, kiek žmonių ners ir kt. Tada KPD spręs, ar išduoti leidimą. Svarbus momentas: leidimus gavę narai ar organizacijos turės pateikti metines ataskaitas. Jose reikės įrašyti visą informaciją apie buvusius povandeninio paveldosauginio paveldo lankymus ir pateikti duomenis. Ką matė, ką rado, kaip atrodė objektas, jo dalys, pridėti fotografuotą ar filmuotą medžiagą. Tokiu būdu mes galėsime vykdyti paveldo būklės monitoringą, žinosime jo lankymo aplinkybes, vėliau lyginsime, kaip atrodo laivas bėgant metams, ar nėra kas nors iš jo dingę, pavogta“, – pasakojo jis.
Esą dabar bet koks narų apsilankymas prie saugomų skenduolių neturint leidimų jau bus fiksuojamas kaip pažeidimas.
„Žinome ne vieną atvejį, kai iš laivų niekam nežinant, nekontroliuojant pavogė šturvalus, varpus, ginklus ir kitokius reliktus. Nors ir užtrukome, bet džiaugiamės, kad pagaliau yra aiškios skenduolių lankymo taisyklės“, – teigė L. Kavaliauskas.
Mūsų vandenyse nuskendusius įdomius objektus mėgsta lankyti ir užsieniečiai, tad taisyklės galios ir jiems.
Mato perspektyvą
Lankyti povandeninį paveldą Suomijoje, Švedijoje, prie Alando salų ir kitose Šiaurės Europos vietose vyksta daugybė narų mėgėjų iš tolimiausių pasaulio kampelių, mat juos traukia bei žavi autentiška aplinka ir ne kiekvienam narui pasiekiami objektai.
„Lietuva taip pat galėtų būti tokiu pavyzdžiu, išvysčius aukštą nardymo kultūrą. Patikėkite, yra didelis ratas žmonių, kuriems jau nebeįdomu nardyti skaidriuose, šiltuose vandenyse, stebėti įvairiaspalves žuvytes Raudonojoje, Karibų jūrose. Jie ieško didesnių iššūkių ir prasmingesnės veiklos. Tokiais tampa būtent nuskendusių laivų apžiūra. Autentiškoje vietoje, su autentiškais atributais, dalimis. Tai tarsi povandeninio istorijos muziejaus lankymas. Žmonės skaito, domisi, iš anksto susipažįsta su tais objektais, tad jiems būna didžiulis įspūdis vėliau nukakti į tą vietą, kur įvyko tragedija. Įsivaizduoti, kas dėjosi laive ir aplink, išvysti gyvai tai, apie ką skaitei, atpažinti detales“, – „Vakarų ekspresui“ pasakojo „Nardymo akademijos“ vadovas Andrius Albrikas.
Narai pripažįsta, jog tam tikrų Baltijos jūros skenduolių lankymas yra ne kiekvienam, tai – nišinis turizmas.
„Turi būti aukštos kategorijos naras. Tačiau esama nuskendusių laivų jūroje, kuriuos gali apžiūrėti ir apmokytas mėgėjas. Mes patys esame suinteresuoti povandeninio paveldo apsauga, nes išgrobsčius laivų detales, radinius nebebus įdomu. Todėl teigiamai vertiname KPD iniciatyvą ir tvarkos parengimą. Tiesa, yra daug tobulintinų niuansų“, – teigė A. Vainora.
Pavyzdžiui, pagal dabartinę metodiką narų klubams ar individualiems narams reikės parašyti metines ataskaitas, pateikti fotofiksacijas.
„Manau, kad reikėtų supaprastinti tą reikalavimą, nes ataskaitos parengimas yra toks sudėtingas, jog prilygsta daktaro disertacijai. Turėtų būti sukurta kokia nors anketa su bendrais klausimais, techniniais parametrais ir palikta vieta apsilankymo analizei, detalių išvardijimui. Kitas dalykas: po vandeniu fotografuoti ar filmuoti gali ne kiekvienas, tad ir vėl galime susidurti su problema: o jei nuotraukų autorius nenorės jų duoti, o mes patys neturėsime? Aparatūra – brangi. Mūsų medžiaga vėliau gali būti panaudota moksliniams tyrimams, už kuriuos mokami pinigai, o nuotraukas ims dykai? Tad šią vietą reikėtų aiškiau apibrėžti. Pavyzdžiui, duodama medžiaga tik KPD, o trečioji šalis gali ją naudoti ir imti savo individualiems poreikiams tik su autorių sutikimu“, – svarstė A. Vainora.
„Vakarų ekspreso“ kalbintas Klaipėdos universiteto akademikas ir povandeninės archeologijos specialistas prof. Vladas Žulkus užsiminė, jog ateityje galbūt pavyks apie nuskendusius įdomius laivus žmones informuoti net ir krante.
„Pavyzdžiui, eini paplūdimiu ir matai stendą su ties ta vieta nuskendusio laivo, lėktuvo nuotraukomis, aprašymu. Nuskenavęs QR kodą gali išvysti daugiau informacijos, filmuotą medžiagą, virtualiai panerti. Labai gerai, kad dabar yra parengta metodika dėl nardymo organizavimo ir atsakomybės, bus glaudesnis ir akademinio pasaulio bei narų bendradarbiavimas tiek aptikus naujus objektus, tiek lankant žinomus, vykdant jų stebėseną“, – teigė jis.
