Tenka pripažinti, kad lig šiol tyrinėtojų akiratyje dažniausiai atsiduria reprezentatyviausios, gražiausios dvarų patalpos – salonai, šokių salės bei valgomieji, o miegamieji, buduarai ir kabinetai tradiciškai lieka nuošalyje. Tą didele dalimi lemia menkai išlikusi ikonografija, dėl kurios privačių interjerų istoriją tyrinėti yra itin sudėtinga.
Tiksliausiai dokumentuojantis šaltinis – fotografija – atsirado tik XIX a. II pusėje, o ankstesnių grafikos ar tapybos kūrinių, kuriuose būtų fiksuojama intymi namų erdvė, išlikę labai nedaug. Turime tik išskirtinius atvejus, kai galima pasidžiaugti nuotraukomis iš autentiškų interjerų. O ką jau kalbėti apie pačias erdves.
Malonia išimtimi laikytinas istoriniame Vilniaus priemiestyje esantis medinis Markučių dvaras, atitinkantis medinės priemiesčio vilos tipą. Būtent čia vis dar galime jausti XIX a. nuotaikas ir matyti XX a. I pusės interjerą.
Tiek Markučiuose, tiek ir daugelyje kitų dvarų ir vilų viena svarbiausių asmeninių apartamentų dalis buvo kabinetas. Jeigu rūmai turėdavo tradicines vyriškąją ir moteriškąją puses, kaip, pavyzdžiui, Rokiškio dvare, tuomet abu namų šeimininkai, ponas ir ponia, turėdavo po savo kabinetą.
Beje, tai buvo gana plati sąvoka – taip galėjo būti vadinamas ne tik darbo kabinetas, bet ir moters buduaras ar net mažasis damos salonas. Ši tradiciškai nedidelė erdvė atliko begalę funkcijų. Ji nesunkiai galėjo virsti priimamuoju, nedideliu salonu, biblioteka, patalpa grafikos ar kitokiems rinkiniams laikyti bei panašiai.
Tarp buduaro ir vyro miegamojo paprastai būdavo įrengiamas namų ponios, šeimininkės, miegamasis. Greta – vaikų kambarys. Tokia struktūra buvo Rokiškio dvare, nors, pavyzdžiui, nedidelėje Markučių viloje vaikai gyveno mezonine, t. y. 2-ajame aukšte. Čia buvo įrengti du kambariai: vienas berniukams (jų čia gyveno du), o kitas, dailesnis ir su balkonu – trims šeimos mergaitės.
Šioje videopasakojimo „Dvarų dėlionė“ dalyje sužinosite, ką dvaro ponios veikdavo savo buduaruose, kuo išskirtinis buvo jų interjeras bei kodėl miegamasis galėjo turėti net trejas duris.
Projektą remia Lietuvos kultūros taryba.
