Vėlyvojo renesanso, baroko epochos medinių ir mūrinių rūmų struktūra buvo gana aiški ir paprasta. Patalpų buvo nedaug, jos buvo didelės ir turėjo aiškias funkcijas. Itin svarbus vaidmuo teko reprezentacinėms patalpoms, kurios būdavo naudojamas tik atvykus svečiams ir kurios gyvenamosios funkcijos neatliko.
Pati pagrindinė, centrinė reprezentacinė, patalpa pasitikdavo tik įėjus į rūmus. Šių laikų terminu tai būtų vestibiulis, iš kurio buvo patenkama į kitas namų zonas. Priešingai nei dabar, anuomet vestibiulis buvo labai didelė, nešildoma patalpa ir tokio jo tradicija išsilaikė iki pat XVII amžiaus.
Kita itin svarbi reprezentacinė erdvė buvo didžioji salė, Lietuvoje neretai vadinta stalava. Tai buvo daugiafunkcinė erdvė, skirta puotoms, bajorų sueigoms ir kitiems svarbiems susitikimams vieta. Tokių salių galėjo būti viena arba kelios.
XVIII a. II pus. nepaprastai didelę įtaką dvarų architektūrai ir patalpų vidaus planavimui ėmė daryti Prancūzija. Ji įtvirtino didžiąją naujieną, greitai pritaikytą ir Lietuvos rezidencijose – trijų apartamentų planavimą. Dabar greta reprezentacinių patalpų eilės bei asmeniniam poilsiui tarnaujančių erdvių atsirado ir vadinamasis draugijos apartamentas, skirtas priimti svečius po pietų.
Šioje videopasakojimo „Dvarų dėlionė“ dalyje sužinosite, kaip kito reprezentacinės dvarų planavimas, ką šiose erdvėse veikdavo rūmų šeimininkai ir jų svečiai bei kam buvo skirtas miegamasis, kuriame nemiegota.
Projektą remia Lietuvos kultūros taryba.