Atrodytų, jau laikai saujoje sunkiai įveiktus metrus, tik, žiūrėk, kelias staigiai neria žemyn, ir turi kažkam grąžinti prakaitu pasiektą aukštį.
Aukštis dar ne toks, kad keltų rūpesčių, tad žingsniuoti savo ritmu visai smagu. Šiek tiek kitaip statesnėse įkalnėse. Kai ką iš grupės (pavardė redakcijai žinoma) laibi vaikinai, ant nugarų nešantys vos ne savo svorį, lenkia kone kaip BMW vairuotojai magistralėje Vilnius–Panevėžys.
Tačiau reikia įsiklausyti į Vidmanto žodžius: kiekvienas žingsnis – didelis ar mažas, spartesnis ar visai lėtas – veda prie tikslo. Šventa teisybė, kurią patvirtino ir netikėtas susitikimas kelyje su budistų vienuoliu. 86-erių metų senolis iš lėto traukė į savo vienuolyną Pisange. Lietuvą žinąs, mat draugas yra vedęs lietuvaitę Oną. Atrodytų, smulkmena, bet tolimame krašte sušildo.
Vienuolyną Urgyen Thegchhog Chholing vakarop aplankėme ir mes. Nesvarbu, kad delnais liesdami maldos malūnėlius, meldėmės savo Dievui. Įspūdis stiprus! Vienuoliai rengėsi apeigoms, į kalną laiptais jau kopė Lama. Atsisveikindami dar stabtelėjome vienuolyno terasoje – iš čia atsiveria fantastiška Anapurnos II (7937 m) galybė ir grožis.
Nuo šio įstabaus kalno nenutolome ir penktadienį – Anapurna II puikiai matyti ir nuo Tiličo viešbučio stogo Manange (3600 m), kurį per šešias valandas pasiekę, ekspedicijos vadovo Sauliaus Viliaus valia, dar palypėjome pora šimtų metrų aukštyn ir sugrįžome atgal. Tikrajai aklimatizacijai skirtas šeštadienis.
Toliau – bazinė stovykla, ežeras, plaukimas ir labai ribotas ryšys su pasauliu...
