Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Viena iš trijų populiariųjų Kanarų „seserų“ – Lansarotė

Lansarotė – sala Atlanto vandenyne, labiausiai į rytus nutolusi Ispanijai priklausančiame Kanarų salyne. Šią salą į savo atostogų maršrutus labai dažnai įtraukia ispanai, britai, vokiečiai.
Lansarotė
Lansarotė / Karolio Žukausko nuotr.

Kanarų salose su šeima atostogaujantis Karolis Žukauskas jau spėjo pabuvoti trijose iš septynių didžiausių Kanarų salų – Tenerifėje, Fuerteventuroje ir Lansarotėje. 

„Pasaulis kišenėje“ skaitytojai jau turėjo progos pasigrožėti jo dronu užfiksuotais kadrais iš Fuerteventuros. Šįkart siūlome jo nuotraukas ir įspūdžius iš Lansarotės. 

Pateikiame jo įrašą, kuriuo jis pasidalino „Facebook“ paskyroje. 

Karolio Žukausko nuotr./Lansarotė ir paskendęs ugnikalnio krateris
Karolio Žukausko nuotr./Lansarotė ir paskendęs ugnikalnio krateris

Vanduo Lansarotėje būdavo žiauri problema, kol prieš pusšimtį metų nebuvo pastatyta pora jūros vandens filtravimo ir nudruskinimo gamyklų. Iki tol žmonės net emigruodavo iš salos dėl to, kad vanduo čia aukso vertės (skaičiau, kad net San Antonijus Teksase įkurtas prisidėjus emigrantams iš Lanzarotės, kurie iš salos bėgo dėl nuolatinių problemų su vandeniu).

TAIP PAT SKAITYKITE: Skrendame į Tenerifę – salą, kurioje per atostogas galima ne tik degintis

Iki XX a. vidurio vanduo į salą patekdavo trimis būdais: atplukdomas laivais (aišku, brangus ir jo nepakanka), lietaus vanduo (bet kalnų čia nėra, tai lietus retesnis, nei pas mus koks girtas VIP'as už vairo pagaunamas) arba iš poros smulkių versmių žemėje.

Karolio Žukausko nuotr./Lansarotės „krateriai“
Karolio Žukausko nuotr./Lansarotės „krateriai“

Viename muziejuje darbuotojas pasakojo, kad pradėjus kauptis tamsesniems debesims, salos gyventojais į lauką tempdavo visas įmanomas talpas ir rinkdavo vandenį skalbimui. Gėrimui naudodavo per filtrą prakapsėjusį lietaus vandenį, kuris kaupdavosi labai lėtai – keli litrai per savaitę.

Karolio Žukausko nuotr./Lansarotė
Karolio Žukausko nuotr./Lansarotė

Arba reikėdavo su kupranugariu visą dieną eiti iki kitame salos gale esančios nedidelės versmės iš žemės – ir taip po porą kartų per savaitę.

Vynuogynus jie augina tiesiog pelenuose, ir dėl to nuo seno vyndariai čia vadinami stebukladariais arba magais.

Nepaisant to, kad vandens čia praktiškai nėra, normalaus dirvožemio irgi (sustingusios lavos klodai, pelenų kalnai, dykumos ir dykynės su dirbtinomis oazėmis), vietiniams tai nesutrukdė tapti vyndariais.

Vynuogynus jie augina tiesiog pelenuose, ir dėl to nuo seno vyndariai čia vadinami stebukladariais arba magais.

Įsivaizduokite, kiek vargo: kiekvienai vynuogei iškasti duobę, kuri saugo nuo vėjo ir joje kaupiasi drėgmė, iš šiaurinės pusės pastatyti nedidelę tvorelę iš lavos akmenų (nuo vėjo – irgi) – ir taip kiekvienai vynuogei, kurios čia labai skurdžiai atrodo.

Laistyti jų nereikia – naktį pelenai sutraukia drėgmę. Nepaisant to, vietinis vynas nebrangus.

Tokiais vynuogių lizdais nusėtas visas regionas – iš dangaus jis atrodo kaip korėtas bičių avilys. Ironiška, kad regiono pavadinimas lietuviškai skamba labai taikliai – La Geria.

Ir jeigu Jėzus čia būtų vandenį vertęs vynu, manau, būtų nukryžiuotas daug greičiau – senais laikais vanduo čia turėjo būti vertingesnis nei vynas. 

Daugiau autoriaus kelionių įspūdžių rasite asmeniniame tinklaraštyje 100dienu.lt

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?