Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
Šįkart nuklyskime į Gruzdžių miestelį, kuris nuo Šiaulių nutolęs tik apie 20 km. Manyčiau, kad daugelis pravažiuojančiųjų šią vietą taip ir palieka kelio pašonėje, nužvelgdami tik iš tolo styrančius neogotikinės Gruzdžių Švč. Trejybės bažnyčios bokštus. Tačiau pačiame miestelio pakraštyje rėpso ir vienas didžiausių Šiaurės Lietuvos architektūros paminklų – buvusi Gruzdžių dvaro sodyba.
Šiaulių krašto žmonės apie ją nelinkę kalbėti, nors tai ir yra daugybės įspūdingų dvaro statinių kompleksas. Tad suprantama, jei apie šią sodybą Jums dar neteko girdėti.
Ko gero keista, kodėl virš 20 neeilinės architektūros statinių kompleksas tarsi išbluko iš šiose žemėse gyvenančių žmonių atminties ir noro tą atmintį atgaivinti. Priežastis čia viena – metams bėgant bene visa ši teritorija virto griuvėsių, šiukšlių ir brūzgynų sankaupa. Kas gi norės postringauti apie tai, kas lyg ir turėtų sukelti gėdą?
Kadaise, t. y. nuo 1793 m., Gruzdžių dvarą valdė grafas Platonas Zubovas. Šis grafas – įdomi asmenybė, garsėjusi įspūdingais turtais, kuriuos jis „užsitarnavo“ už tai, kad buvo paskutinis Rusijos imperatorės Jekaterinos II favoritas (arba tiesiog – meilužis).
Šis grafas – įdomi asmenybė, garsėjusi įspūdingais turtais, kuriuos jis „užsitarnavo“ už tai, kad buvo paskutinis Rusijos imperatorės Jekaterinos II favoritas.
Zubovai šią dvaro sodybą valdė iki 1858 m. Vėliau ją įsigijo Aleksandras Naryškinas, kurio giminės šeimininkavimas tęsėsi iki Pirmojo pasaulinio karo.
Valdant Zubovams ir Naryškinams, Gruzdžių dvaro sodyboje vyko daugybė statybų. Įdomu, kad daugiausiai dėmesio skirta ne rūmų puošnumui ir didybei, o ūkiniams pastatams. Taip jau nutiko, kad šis dvaras visuomet buvo reikšmingesnis kaip ūkinis vienetas, o ne kaip reprezentacinė, gyvenamoji sodyba. Šeimininkai čia lankydavosi retai, todėl dvare kasdien būdavo tik jo administratorius ir kiti tarnautojai.
Spėju, kad aptartieji Naryškinai labai didžiavosi sėkmingu ūkiu. Gal dėl šios priežasties ūkiniams pastatams ir buvo skirta tiek daug dėmesio – jie išpuošti įspūdingomis architektūros detalėmis iš raudonų, geltonų plytų, akmens, medžio, tinko.
Pavyzdžiui, dar ir dabar dvaro sodyboje rymo trijų tarpsnių vandens bokštas, prie kurio prišlietas ir vienaaukštis maniežas. Iš pirmo žvilgsnio net sunku suprasti, kokios paskirties galėjo būti šis pastatas.
Būtina paminėti ir karvides. Esu beveik tikra, kad tokių karvidžių Lietuvoje daugiau nerastume... Šio statinio fasadui pompastiškumo suteikia du šoniniai šešiakampiai bokšteliai, įkomponuoti ties centriniu rizalitu. Gal karvėms toks grožis ir neturėjo reikšmės, bet jei dvarininkams norėjosi pasipuikuoti prieš kitą to meto aukštuomenę, tai ši karvidė turėjo nustebinti ne vieną.
Dvaras turėjo ir kelis arklidžių pastatus. Vienas iš jų – raudonplytis, puoštas skaldytais akmenimis ir dantytomis geltonų plytų mūro briaunomis, mediniu bokšteliu ir kitomis grožybėmis.
Dar vieni dėmesį patraukiantys Gruzdžių dvaro sodybos statiniai – istorizmo ir „plytų stiliaus“ garinis malūnas bei džiovykla. Jie puošti reljefiniais plytų apvadais, profiliuotais karnizais ir kitais elementais.
Neeilinių formų ūkinių pastatų čia yra daug: didžiulė oficina, kumetynas, svirnas, sandėlis, tvartai, daržinė, ekonomo namas ir kt.
Gruzdžių dvaro rūmai buvę paprasti, tačiau ganėtinai masyvus. Manoma, kad jie statyti dar 1740–1769 m., o perstatyti 1817 m. Nors šie rūmai jau nebetinkami gyvenimui, panašu, kad juose kažkas krebžda... Krebžda ir kai kuriuose kituose pastatuose... Nors jie visi pavojingi. Net man pačiai vaikštant po dvaro sodybos teritoriją pasigirdo garsus traškesys – įlūžo dalis svirno stogo. Gaila, bet čia tvarkingumu išsiskiria tik keli pastatai.
Tarpukariu šiame dvare veikė veterinarijos ligoninė, vėliau – žirgynas, buvo įkurta Žemės ūkio mokykla. Viso to neliko.
Pasigirdo garsus traškesys – įlūžo dalis svirno stogo.
Tądien Gruzdžių dvaro sodyboje žliugsėjo purvynai, mėtėsi žabarai, šiukšlės ir girdėjosi senų autentiškų statinių vaitojimas. Deja, bet kartais būna jau per vėlu...
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
