Kaip upelis virto gatve?
Toks klausimas greičiausiai kyla kiekvienam, išgirdusiam apie Vaiguvos upę-gatvę. Pirmas įspūdis, išvydus šią vietą, dviprasmiškas: logiškai sunku suprasti, kodėl tas mažutėlis upelis vadinamas gatve?! Tačiau apsižvalgius tikrai įsitikini, kad į sodybas privažiuoti nėra jokio kito kelio, tik tas, kuris „eina“ per vandenį.
Pasak ne vieną turistų grupę į šią vietą palydėjusios Plokščiuose mokytoja dirbančios gidės Gražinos Kazarian, iš pradžių visi nustemba ir tik po keleto patvirtinimų, kad „taip, sodybų gyventojai į savo namus automobiliu atvažiuoja tik per vandenį“, žmonės patiki, kad yra unikalioje vietoje.
„Vaiguvos upelio-gatvės ilgis – gal kokie 200 metrų. Greta jos dabar yra 5 sodybos, kuriose gyvena 13 gyventojų. Jokio kito privažiavimo į šitos gatvės gyventojų kiemus nėra – tik štai šitas (per vandenį – aut. past.)“, – pasakojo gidė, pajuokavusi, kad žino Vilniuje gatvę, kurioje yra tik vienas namas. Tiesa, tai – daugiabutis.
Greta „gatvės“ eina tiltelis ir takelis, tačiau juo leidžiama važiuoti tik dviračiais arba eiti pėsčiomis.
„Į kiemus įvažiuojama tikrai tik iš upelio“, – tikino G.Kazarian. Ji pripažino, kad kartais į savo namus gyventojai tiesiogine to žodžio prasme „parplaukia“. Taip nutinka polaidžio metu, kai upelis patvinsta.
„Visas upelis nėra ilgas – apie 5,5 km (upė-gatvė sudaro tik nedidelę jo atkarpą, – aut. past.), labai vingiuotas ir visur upelio pakrantėse sunkiasi galybė šaltinių. Tad vandens jame yra nuolat, bet nedaug“, – pasakojo gidė.
Kad upelio-gatvės pagrindas tvirtas ir jo nesugadina jokia, net ir sunkiasvorė, technika, gali paliudyti vietiniai gyventojai. Gyvulius laikantys žmonės „upeliu“ į sodybą atsiveža visko, ko reikia: ir šieno, ir viso kito, ko reikia gyvuliams, taip pat malkų.
Neįprasta gatvė atsirado dėl pirmųjų sodybų gyventojų – šie tiesiog nutarė pasistatyti ūkinius pastatus visai greta upelio. Toliau sklypai ribojasi su stačiu miškingu šlaitu.
„Normaliam keliui nebeliko vietos, nes sodybos pastatai užstatyti iki pat upelio.
Kita vertus, žmonės matė, kad upelio dugnas tvirtas, pilnas mažų akmenėlių – puikiai tiko keliui, todėl pradėjo juo važinėti. Taip liko iki dabar“, – paprastai priežastį, dėl ko atsirado keista gatvė, nurodė G.Kazarian.
Anksčiau Vaiguvos upeliu-gatve buvo galima važiuoti bet kokiam motorizuotam transportui, dabar tai gali daryti tik gyventojai ir specialusis transportas (greitosios medicinos pagalbos, ugniagesių ir panašus).
Tačiau braidžioti šaltame ir švariame, net iš kelių šaltinių atitekančiame upelyje niekas nedraudžia!
V.Kudirkos akmuo ir legendos
Nors upeliu kaip gatve vietiniai gyventojai naudojosi seniai, oficialiai Vaiguvos upės-gatvės pavadinimą ši vieta gavo tik atkūrus nepriklausomybę. Pasak G.Kazarian, tuo metu žmonės aktyviai domėjosi savo krašto istorija, taip pat gamta, jos objektais ir tautos šaukliais.
„O kas yra didžiausias lietuvis? Vincas Kudirka. Jis nėra zanavykas, tačiau Plokščiuose praleido nemažai laiko“, – zanavykietiškai pajuokavusi, jog Jonas Basanavičius, leidęs pirmąjį Didžiajai Lietuvai skirtą spausdintą visuomeninį žurnalą lietuvių kalba „Aušrą“, lietuvius tik žadino, sakė G.Kazarian.
„O V.Kudirka (leidęs „Varpą“ – literatūros, politikos ir mokslo mėnesinį laikraštį, ėjusį 1889–1905 m., – aut. past.) kėlė lietuvius, sakydamas: „Kelkite, kelkite, kelkite!“ (tai ištrauka iš V.Kudirkos eilėraščio „Varpas“ – aut. past.). O tiems, kurie Atgimimo laikotarpiu pradėjo domėtis Lietuva ir V.Kudirka, Vaiguvos upelis-gatvė tapo keliu ne tik į kiemus, bet ir į Lietuvos istoriją“, – kalbėjo Plokščiuose gyvenanti mokytoja-gidė G.Kazarian.
Jos teigimu, Plokščius, Vaiguvos upę-gatvę ir V.Kudirką sieja ir dar vienas dalykas. Sakoma, kad Vaiguvos upelio krante gulėjęs milžiniškas riedulys (akmuo), ant kurio pasivaikščiojimų metu sėdėdavo V.Kudirka ir redaguodavo „Varpą“.
„Iš šitos vietos yra kilę daugybė „istorinių pletkų“ apie V.Kudirką. Pavyzdžiui, kad čia vaikštinėjo ne vienas, o su draugija – tautinio atgimimo veikėjais, Europos kalbininkais ir jiems nuo akmens rėždavęs ugningas kalbas apie to meto politines aktualijas“, – pasakojo gidė.
Yra ir pikantiškų gandų, susijusių su šia vieta. Kalbama, esą, čia į slaptus pasimatymus V.Kudirka atsivesdavo ir šiltus jausmus jam puoselėjusią vieną garsią skandinavų rašytoją Mailą Talvio.
Prieš 47-erius metus Plokščių miestelio bendruomenė nutarė surasti V.Kudirkos mėgtą riedulį, kuris literatūroje taip ir vadinamas – „Kudirkos akmeniu“.
„Deja, paties akmens sveiko neberado – tik iš jo padarytas girnas, skirtas linų sėmenims spausti. Tos girnos nukeliavo prie Plokščių vidurinės mokyklos“, – pasakojo ilgametė šios ugdymo įstaigos darbuotoja, istorijos mokytoja.
Oficialūs faktai rodo, kad didžiulis riedulys, buvęs Vaiguvos upelio-gatvės krante, susprogdintas Pirmojo pasaulinio karo metais. Iš jo, kaip jau minėta, Stulgių kaimo ūkininkas pasigamino girnas, kuriomis buvo spaudžiamas sėmenų aliejus. Vėliau aliejinė buvo uždaryta, o girnos surastos ir į miestelį parvežtos tik po kelių dešimtmečių. Plokščių centre jos pastatytos 1970 metais, kai miestelis šventė 300 metų jubiliejų.
(Ne)žinomas Plokščių piliakalnis
Vaiguvos upelis atiteka iš Plokščių piliakalnio, kuris vietiniams dar žinomas ir kaip Vaiguviškių piliakalnis.
Apie šį piliakalnį labai mažai žinoma. 1960 m. ir 1965 m. jis žvalgytas – mokslininkai čia rado suaižėjusių nuo deginimo akmenų. Tačiau piliakalniu jis pripažintas ne dėl šių ar kitų rastų kultūrinių dalykų (iš tiesų daugiau jų ir nerasta), bet gamtinių sąlygų.
„Ilgą laiką niekam neatėjo į galvą, kodėl apie Plokščių piliakalnį niekas nekalba ir jis toks nežinomas? Pasirodo, jog nekalba todėl, kad jis priklausė ne mūsų protėviams, bet kryžiuočiams“, – vieną iš versijų pateikė G.Kazarian.
Pasak jos, viena iš nepatvirtintų legendų pasakoja, kad kryžiuočiai toje vietoje, kur dabar Plokščiai, buvo sugalvoję įkurti nukariautų baltų tautų sostinę.
„Yra tikrų faktų, kad 1337 m. piliakalnyje buvo pastatyta pilis, pavadinta Bajerburgo. Bet apie šitą pilį ir kryžiuočių ordino planus įsitvirtinti čia nekokios nuomonės buvo tuometinis Lietuvos kunigaikštis Gediminas, pasiuntęs karius sunaikinti pilį. Čia įsimaišė ir išdavystė – išdavikai buvo iš pilies išvesti ir viešai pakarti, kad įbaugintų lietuvius. Bet galiausiai 1344 m. kryžiuočiai, neapsikentę nuolatinių lietuvių puldinėjimų, patys paliko pilį. Prieš tai, žinoma, ją sudegino. Todėl mūsų istorijoje ši pilis buvo pamiršta. Taip pat ir pats piliakalnis“, – pasakojo gidė.
Pasiekti Plokščių (Vaiguviškių) piliakalnį galima važiuojant nuo Plokščių–Kubilių kelio ties Vaiguvos upeliu pasukus į dešinę palei šį upelį ir pačiu upeliu, ir vėl palei upelį vedančiu keliuku. Kaip jau minėta, Vaiguvos upeliu-gatve važiuoti šiuo metu negalima. Tad aikštelėje palikus automobilį teks paėjėti maždaug 650 m.
