Ispanijos pietuose esantis Andalūzijos regionas – ypatingas. Apie jo lankytinas vietas, kultūrą, tradicijas, papročius ir gastronomiją Virgenextra.lt pasakoja ten gyvenantys Laima Druknerytė ir Mindaugas Stongvilas. Įkvėpimų kelionėms ne tik iš Andalūzijos taip pat ieškokite šio puslapio Facebook ir Instagram paskyrose.
Evaristo gimė 1942 metais Veles Malagos mieste ir buvo paskutinis – 17-liktas vaikas duonos kepėjo šeimoje. Pagrandukas buvo ypatingai mylimas ir šeima jam sudarė galimybes pačiam pasirinkti gyvenimo kelią. O vaikas norėjo būti tik dailininku ir niekuo kitu.
Pamena, kad teko trumpai padirbėti ir duonos kepykloje, nes tėvas, girdėjęs apie iš bado mirštančius menininkus, patarė sūnui pramokti amato ir tik tada imtis dailės. Amatininko patirties jam neprisireikė, nes iki šiol ir pragyvenimui, ir duonai Evaristo užsidirba tapydamas.
Priglaudusio jo pirmąjį paveikslą namo duris jis atrado tik po 22 metų.
Jaunasis Evaristo svajojo ne tik išmokti piešti, bet ir tapti pripažintu dailininku, todėl kiekvieną popietę kopdavo į San Cristóbal kalną ir užsukęs į viršūnėje esančią koplyčią prašydavo Virgen de los Remedios Mergelės padėti įgyvendinti svajonę.
Pirmą paveikslą jaunasis dailininkas aliejumi nutapė būdamas 12 metų, kurį laiką mokėsi Veles meno mokykloje, o sulaukęs 18-likos išvyko į Madridą tęsti studijų Karališkoje San Fernando dailės akademijoje.
Jis važiavo mokytis kurti, o ne piešti. Mokytojams neįtiko E.Guerra matomų vaizdų formos ir spalvos, tad būsimojo dailininko ir mokyklos keliai išsiskyrė jau po metų.
Su pirmu tapybos darbu atsitiko įdomi istorija. E.Guerra, tuo metu 12-kos metų vaikis, baigęs tapyti Benamocarra miestelio gatvę, pamatė greitai temstantį dangų. Jo dviratis neturėjo žibinto, taigi jaunuolis nusprendė nelaukti, kol nudžius dažai ir kuo greičiau važiuoti namo.
Pasibeldęs į artimiausio namo duris, paprašė jas atidariusios ponios pasaugoti paveikslą, kurį pažadėjo pasiimti atvykęs ryte. Tačiau Evaristo nepasirodė nei rytojaus dieną, nei po savaitės – priglaudusio jo pirmąjį paveikslą namo duris jis atrado tik po 22 metų. Aliejumi tapytas paveikslas, paliktas džiūti 1954 metais, vis dar kabojo ant tos pačios vinies.
Pats meistras neturi savo tapybos stiliui pavadinimo. Net ir meno kritikai nėra labai tikri – kartais jo manierą vadina ir neo-primityvizmu ir arte-naif. „Menas yra sielos autoportretas“, – toks kredo parašytas ant jo molberto. E.Guerra pageidauja, kad šis užrašas būtų perkeltas ir ant jo antkapio.
Jis mėgsta piešti violetinius medžius ir keistų spalvų peizažus, tačiau vis rečiau piešia žmones.
82 metų dalininkas dar nesiruošia palikti žemiško pasaulio, gal tik per pandemiją sunerimo, kad gali numirti taip ir nenutapęs savo šeimos portreto. Pandemija baigėsi, šeimos portretas nutapytas, todėl Evaristo drąsiai gyvena toliau – kiekvieną dieną pasirodo studijoje, nors ir ne visada stoja prie molberto. Dažnai išvažiuoja pasižvalgyti po Axarquía apylinkes, ruošia peizažų eskizus, o kartais daro tvarką savo darbų ir spaudos straipsnių archyve.
Jis mėgsta piešti violetinius medžius ir keistų spalvų peizažus, tačiau vis rečiau piešia žmones. „Žmonės per daug paprasti ir nenuoširdūs, bet ir jie gyvena mano peizažuose. Matote – šių namų languose dega šviesa, vadinasi – viduje kažkas yra“, – juokiasi Evaristo.
O štai svarbiausias jo gyvenimo darbas jau baigtas. Tapęs garsiu ir pripažintu dailininku, gavęs nemažai apdovanojimų Evaristo nutarė atsidėkoti Mergelei de los Remedios už jo didžiausios svajonės įgyvendinimą ir ištapyti jos koplyčios sienas ir lubas.
Leidimų laukimas ir derinimo darbai truko net 4 metus ir pirmieji dažai ant šlapio tinko buvo užtepti 1995 metais. Kitus 8 metus meistras dirbo nemokamai, todėl koplyčios freskų tapymui galėdavo skirti tik vasaros atostogų mėnesius, bet atšventęs 60-ąjį gimtadienį sunerimo, kad pradėto darbo gali ir nebaigti.
2003 metais pasirašęs sutartį su Malagos fondu, Andalūzijos turizmo biuru ir „Cajamar“ banku freskų tapybai E.Guerra galėjo skirti 8 mėnesius per metus ir darbai buvo baigti 2007 metais.
Taigi koplyčios freskas dailininkas tapė net 12 metų ir šiai dienai tai yra didžiausia vieno žmogaus nutapyta freska, kurios bendras plotas yra net 1150 kvadratinių metrų!
Renesanso genijus Mikelandželas Siksto koplyčios lubas irgi tapė vienas ir be pertraukos dirbo 4 metus. Jo tapytų freskų bendras plotas yra milžiniškas, tačiau vis tiek trečdaliu mažesnis nei Evaristo.
Tai yra didžiausia vieno žmogaus nutapyta freska, kurios bendras plotas yra net 1150 kvadratinių metrų!
Dailininkas pasakoja, kad tapydamas koplyčią sulaukdavo įvairiausių komentarų: „kodėl ant sienų piešiu kaimiečius, kodėl vaizduoju savo kaimynus, jų buitį, tradicinius vietos amatus ir apylinkių peizažus?“
Bet Evaristo nepasidavė. Dar labiau – jo fantazijos ir darbo dėka bažnyčios sienos tapo tarsi kiaurai perregimos: freskos atkartoja aplinkinių kalnų ir miestelių panoramas, Viduržemio jūros pakrantę ir net lengvai atpažįstamus Veles Malagos miesto statinius – visa tai gali pamatyti „gyvai“ išėjęs į lauką.
Paklaustas, ar imtųsi panašaus darbo dar kartą, Evaristo surimtėja ir atsako, kad tikrai ne: „Galimybė išreikšti padėką Mergelei de los Remedios už jos suteiktą malonę man buvo didžiausia paskata imtis tokio milžiniško darbo. Kito motyvo tokios apimties kūriniui jau neturiu“.
