Pasakyta – padaryta. Kraunuosi į kuprinę miegaišį, neperšlampamus drabužius, šiukšlių maišų (į juos reiktų sudėti rūbus, jeigu lytų), neperšlampamą kostiumą, vakarykščius bananus (pusryčiams) ir kelis Bretanės srities žemėlapius, kuriuos pirkau Lietuvoje.
Traukinių stotis, kur žlunga svajonės ir keičasi planai
Traukinių stotyje klausiu, kaip man nuvažiuoti į Ispaniją. Sako, kad turiu iš pradžių nuvažiuoti į Bordo ir ten persėsti į kitą traukinį... Hm.. Tai užims daug laiko... O aš rytoj jau turiu grįžti. Kas belieka – žiūriu į traukinių lentą. Kokie pasiūlymai dar manęs laukia... Mane domina Viduržemio jūros miestai. Marselis... Deja, į miestą galima patekti tik per Paryžių, o Marselyje būčiau tik vėlai vakare. Ne, netinka man taip – kitame mieste noriu atsidurti kuo greičiau.
Žiūriu vėl į lentą, pasidaro net nebesvarbu, kur važiuoti. Norisi tiesiog keliauti, noriu gamtos. Bordo... Kaina – 40 eurų. Man, studentei, tai per brangu. Žiūriu, kur galiu nuvažiuoti pigiau.. Renas... 20 eurų – brangoka, už tiek galiu nuskristi į Angliją. Telieka Le Croisic. 13 eurų – kaina tinka, pasiūlymas vilioja. Važiuoju!
Traukinys išvažiuos po pusvalandžio. Perone jau lūkuriuoja žmonės, vieno vaikinuko paprašau, kad žemėlapyje parodytų, kur yra miestas, į kurį važiuoju. Jis mano Bretanės žemėlapyje rodo mažą kaimelį netoli vandenyno. O puiku! Pagaliau aplankysiu vandenyną! Kad nebūtų nuobodu laukti, pakalbinu vieną keleivę. Sužinau, kad ji gyvena netoli esančiame mieste La Baule. Prašau jos patarimo, ką verta aplankyti šiame regione – ji rodo miestelį Guérande ir vandenyno pakrantę, kuri mano žemėlapyje pažymėta „gražūs vaizdai“. Puiku, taip ir padarysiu. Gražias vietas nusprendžiu pasiekti pakrante pėsčiomis, jos maždaug už 20 km.
Dar kartą keičiasi planai...
Kelionė traukiniu trunka vieną valandą, jos metu žemėlapyje pastebiu, kad iš Le Croisic pakrante eiti iki gražių vietų negalima, nes miestas atskirtas kanalu. Bendrakeleivio klausiu, ar galima bus persikelti į kitą pusę, gal yra tiltas. Jis purto galvą ir sako, jog per kanalą persikelti neįmanoma. Iš patirties žinau, kad neįmanoma tampa įmanoma tada, kai pabandai spręsti problemą. Bet laiko turiu labai mažai, todėl išlipu mieste La Baule, iš čia patekti į gražias vietas bus paprasčiau.
La Baule – gana didokas miestelis, kur yra turizmo informacijos centras. Ten ir paklausiu, kur galiu nusipirkti kilimėlį. Savajį kilimėlį palikau Lietuvoje, o miegosiu galbūt kur nors parkelyje ar miškelyje. Maloni mergina man paaiškina, kad mieste tikriausiai kilimėlio nenusipirksiu, bet pakeliui į Guérande (jis netoli) yra perkybos centras, ten jų tikrai turėtų būti.
Prekybos centre nusiperku maisto kelionei: duonos, dešros, sūrio, vandens butelį. Kad naktį nebūtų šalta, reikia šildytis iš vidaus. Galvojau galbūt keliauti prancūziškai ir pasiimti vyno butelį, bet butelis labai sunkus, vynas nelabai ir sušildys, tad nusprendžiu pasiimti ko nors lengvesnio ir labiau šildančio. Tam labai tinka mažas 220 ml romo buteliukas „Negrita“. Dar pasiimu skanaus pieniško šokolado su baltu įdaru. Visgi šiandien mano gimtadienis.
Taigi žygis pėsčiomis pradėtas. Beveik viskuo pasirūpinta. Traukiu į minėtą prekybos centrą kilimėlio. Eismas labai intensyvus – eiti nei smagu, nei saugu. Tikiuosi, jog tuoj išsuksiu iš pagrindinio kelio. Prekybos centre kilimėlio nėra. Mėginu klausti salės darbuotojos, gal kilimėlį jos turi sandėlyje. Prancūziškai sunku paaiškinti, ko man reikia... Mėginu rodyti veiksmais: ištiesiu, miegu, sulankstau, įdedu į kuprinę. Linksi ji galva, rodo, kad supranta, ir atneša miegmaišį.. Ne, madam, mįslės neįminėte, purtau galvą, kad man netinka, tada ji vėl išeina ir grįžta su kilimėliu. Voila! Paprastas jis labai, bet visgi kilimėlis, miegoti bus minkščiau ir miegmaišis ne taip išsipurvins. 5 eurai.
Iš pagrindinio kelio išsukau į kairę... Tačiau kvapas nekoks, netrukus ir vaizdas nekoks, prastas kvapas stiprėja, pučia žvarbus vėjas. Aplink vien tik apsemtos vandeniu ir padalintos kvadratiniais rėžiais pievos. Nesuprantu, kam to reikia, bet kas daro, matyt, supranta...
Netikėti pietūs
Prieinu nuostabų miestelį Saillé. Štai čia ir atsiveria Prancūzijos grožis. Nameliai labai jaukūs – pilki, tačiau su žaviomis ryškiomis langinėmis. Man jie patinka. Žygiuoju jau gana ilgai, jaučiuos alkana, dairaus, kur čia prisėst. Prancūzijos miestelyje (kaimelyje) surasti žolytę labai sudėtinga – viskas išbetonuota... Priešaky matau bažnyčią, ten tikriausiai rasiu suolelį, gražioje aplinkoje pietauti smagiau.
Žiūriu – čia jau yra daug turistų, pagyvenusių prancūzų porų. Prisėdu šalia, bandau kalbinti, nelabai jie kalbūs, nustemba, kad keliauju viena... Tiek to – nekalba ir nereikia. Išsitraukiu dešros, duonos, sūrio ir pradedu pietauti. Dešra tvirtame celofane, ieškau, kuo jį galėčiau pradurti. Randu pagaliuką bažnyčios kieme. Nelabai jis tvirtas, trupa, kai mėginu durti. Viena turistė paskolina man savo atlenkiamą peiliuką – oi, kaip smagu. Papietavusi išsitraukiu šokoladą ir einu pavaišinti gerosios moters. Sakau, kad šiandien mano gimtadienis ir noriu ją pavaišinti. Jie labai nustebo, puolė sveikinti su gimtadieniu, vienas vyras net dovaną man rado. Mažą dailų sulčių pakelį. Labai smagu!
Žvarboka, gerai būtų ir romo paragauti, bet ne taip paprasta tą padaryti – romas celofane. Ir vėl vargstu... Bet priėjo vyras, apdovanojęs mane gimtadienio proga, ir ištiesė man sulenkiamą peiliuką. Na ir paslaugūs turistai pasitaikė mano kelionėje, sekasi man. Greitai išlaisvinu „Negritą“ ir pasiūlau prancūzui gurkštelėti, bet jis atsisako. Ne, tai ne, gurkšteliu aš. Šilčiau... Reikia keliauti toliau, kelias tolimas. Turistai žiūri į mane, mojuoja. Miela...Žiūriu – čia jau yra daug turistų, pagyvenusių prancūzų porų. Prisėdu šalia, bandau kalbinti, nelabai jie kalbūs, nustemba, kad keliauju viena... Tiek to – nekalba ir nereikia. Išsitraukiu dešros, duonos, sūrio ir pradedu pietauti.
Viduramžiškas miestas, apvertas tvora
Iki Guérande tik 3 km, mašinų srautas vėl didelis, eiti labai nesaugu, nes kelias siauras, juostoje telpa tik mašina, nei dviratininkams, nei pėstiesiems vietos nepalikta. Kita vertus, žolės ruožas labai mažas, čia pat tvora, kuri skiria ūkininkų auginamus kukurūzus.
Miestą priėjau greitai. Kas man jame patiko? Centre esantis senamiestis aptvertas didžiule tvora (prancūzai LABAI mėgsta viską aptverti tvoromis), o viduje nuostabus viduramžiškas miestelis su bažnyčiomis, nameliais, jaukiomis mažomis parduotuvėlėmis, jose galima nusipirkti lauktuvių arba malonių smulkmenų. Bižuterijos parduotuvėje (joje labai daug auskarų, o aš juos dievinu) praleidau gerą pusvalandį. Gimtadienio proga norėjau pasidovanoti prancūziškus auskarus, tokių dar neturiu. Deja, neišsirinkau...
Bjaurus oras ir pirmosios mintys apie pasidavimą
Štai ir pasirodė bretaniškas oras visu gražumu – pradėjo lyti. Traukiuosi savo neperšlampamą kostiumą, maunuosi kelnes, velkuosi striukę, deduosi kapišoną ir pirmyn. Mano apavas nėra skirtas žygiams pėsčiomis ir dar pliaupiant lietui – paprasti lengvi kedukai, todėl greitai juos peršlampu. Visą likusią dieną praleidžiu šlapiomis kojomis.
Einu... Žingsnis po žingsnio, metras po metro, kilometras po kilometro. Pavargau... Į galvą lenda mintys apie pasidavimą – stabdyti pakeleivingą mašiną. Ištiesiu ranką, bet kelias labai siauras, todėl per daug ir nenustembu, kai mašinos nestoja. Surandu įdomų akmeninį šulinį, ilsiuosi.. Atsigeriu vandens, suvalgau šokolado (gal bus daugiau energijos) ir mąstau... Apie galutinį tikslą, apie idėją pasiekti jį pėsčiomis ir viduje pajuntu dvasinį pakilimą. Nusprendžiu, kad aš galiu nueiti, aš tikrai nepasiduosiu. Idėja – šventas reikalas.
Su tokiomis revoliucingomis mintimis vėl leidžiuosi į kelią. Ir tikrai, netrukus prieinu miestą La Turballe, kuris žemėlapyje atrodė taip toli. Jau nebetoli iki gražių vietų. Kuo ypatingas šis miestas? Žiedinių sankryžų viduje iš gėlių sudėtos skulptūros, susijusios su muzika. Vienoje – žmogus, grojantis pianinu, kitoje – žmogus, pučiantis trimitą. Žmogaus dydžio skultūros darytos iš augančių, žydinčių gėlių. Pradėjau gailėtis, kad nepasiėmiau fotoaparato.
Laukinis vandenyno krantas
Vandenynas... Leidžiuosi žemyn. Vėjas labai galingas, pučia mane į šoną, turiu labai pasistengti, kad atsilaikyčiau prieš vėją. Paplūdimys gana tuščias, nors keli žmonės vaikštinėja. Smėlis grubus, kai kur net smulkūs akmenėliai. Paplūdimys labai laukinis, tikrai patiktų žmonėms, ieškantiems laukinių paplūdimių, tikros gamtos. Iš smėlio kyšoja uolos, kurios nusėtos juodomis kriauklelėmis, jos tikriausiai atsiranda per potvynius.
Bangos greičiausiai naktimis būna labai didelės ir vanduo pakyla gana aukštai, nes paplūdimys labai platus. Keliauju palei vandenyną gražių vietų link. Pakeliui renku kriaukleles, jos (kitaip nei Lietuvoje) labai tvirtos, randu labai dailių žiedo formos kriauklelių (jas taip nugludino vandenynas, kad iš kriauklės teliko žiedas), užsimaunu pora ant bevardžio kairės rankos piršto – atrodo nuostabiai ir labai patogu. Ačiū, vandenyne, už gražų papuošalą!
Toliau randu daug uolų – vietomis visą paplūdimį dengia tik uolos, smagu palaipioti jomis, į didesnį net įkopiu. Vėl lyja. Stiprus vėjas greitai nešioja lašus, nespėju išsitraukti neperšlampamo kostiumo, lietus greitai permerkia džinsus, kelnės džiūvo labai ilgai. Sušalau...Sušlapau...Vakarieniauju siaučiant audrai.
Žygiuoju toliau... Nors fiziškai jaučiuosi labai pavargusi, tačiau dvasiškai pailsėjau. Gamtos grožis, buvimas tyloje, klausant tik ūžiantį vėją – štai nuostabios akimirkos, dėl jų buvo verta eiti visus kilometrus, tegul ir pliaupiant lietui. Bemąstydama apie tai, priėjau ir gražiąsias žemėlapyje pažymėtas vietas. Nueita 20 km, savo silpnybių nugalėtojo jausmas.
Apie gražiąsias vietas ir nelaimę
Paplūdimyje stačios aukštos uolos (gal 20 m), didingas vaizdas, uolos tęsiasi apie 1 km. Vėl pasigailiu, kad negaliu jų nufotografuoti... Į mažesnę uolą bandau kopti. Bekopdama pastebiu, kad uolos trupa, todėl renkuosi kitą uolą. Pradžia gana lengva, vikriai ropščiuosi aukštyn, pusiaukelėje pastebiu, kad aukščiau kopti nebeįmanoma, apima lengva panika, suvokiu, kad žemyn lipti yra daug sudėtingiau, be to, uolos labai stačios.
Mėginu kojas dėti žemyn, paslydau, krentu žemyn, mėginu užsikabinti už ko nors, bet veltui.. Krentu! Ant uolų... Kad tik laimingai nukritus.... Bumbt! Nukritau iš maždaug 5 metrų aukščio. Šokas. Nejudu, širdis plaka stipriau, laukiu, kol šiek tiek nusiraminsiu, labai skauda delnus... Atsipirkau viso labo įdrėskimais ir suplėšyta striukės rankove. Man labai pasisekė. Supratau, kad šį kartą persistengiau – kopti į stačią aukštą uolą be apsaugų mažų mažiausiai kvaila. Uch! Grįžusi į Nantą, pradėsiu lankyti alpinistų klubą. Vis tiek įkopsiu į tą uolą.
Kelias atgal arba kaip sekasi vienai lietuvaitei tranzuoti Prancūzijoje
Tikslas pasiektas, gražiąsias vietas pamačiau, žygiuoju namo. Ieškausi vietos nakvynei. Jaučiuosi pavargusi, skauda rankas. Šiandien mano gimtadienis... Pasijuntu vieniša, gal reikėtų grįžti į bendrabutį ir švęsti su studentais.. Noriu namo…Mėginu kojas dėti žemyn, paslydau, krentu žemyn, mėginu užsikabinti už ko nors, bet veltui.. Krentu! Ant uolų... Kad tik laimingai nukritus.... Bumbt!Sugalvota – padaryta. Netoli mašinų stovėjimo aikštelės stabdau mašinas, kad joms būtų patogiau sustoti. Sustoja miela pagyvenusių prancūzų pora. Jie mane nuvežė iki St. Nazaire. Čia laukiu gal pusę minutės, sustoja kita mašina. Viduje žavi prancūzaitė. Sako, jog ji pirmą kartą paėmė žmogų, stabdantį mašinas. Esą aš jai pasirodžiau simpatiška (ačiū!).
Mergina kalbi, plepame. Išssiaiškinu, kad ji irgi Nante studijuoja modernias kalbas: anglų, ispanų, italų. Apsikeičiame elektronių paštų adresais, sutariame, kad susitiksime išgerti kavos. Oi, kaip miela! Anna (toks merginos vardas) mane paleidžia Savenay mieste, čia ji gyvena. Jai nuvažiavus, iš karto sustoja trečia mašina – man šiandien sekasi!
Prancūzas, kuris išvaizda panašus į arabą (vėliau išsiaiškinau, kad jo tėvas kilęs iš Alžyro), važiuoja pas draugus į Nantą. Puiku! Kalbame apie rimtus dalykus, klausia, kokia yra mano gyvenimo vizija. Tai labai sudėtingas klausimas. Apie savąją jis kalba labai entuziastingai. Jam rūpi dvasinis žmogaus pasaulis, žmonių gyvenimo palengvinimas, padedant pakeisti jų mąstymą. Pasijuntu labai žemiška... Retai kada susimąstau apie tai...
Pagaliau namai namučiai arba elgetavimas tramvajaus stotelėje
Nantą pasiekėme vėlai vakare, jau temo.. Bet jausmas, kad jau esu savo mieste, buvo malonus. Tramvajumi ruošiuosi važiuoti iki bendrabučio. Pirksiu jau bilietą, bet žiūriu – trūksta 20 centų… Pėsčiomis labai toli... Apsidairau – priešais kalba du jaunuoliai, nelabai drąsu jų prašyti. Bet ką prarasiu? Ne, tai ne.. Prieinu, klausiu, gal jie turi 20 centų. Nelabai supranta, ko aš iš jų noriu. Aiškinu dar kartą. Vienas iš jų mielai paskolina, kitas įtariai į mane žiūri. Ech.. Šiandien tikrai mano diena – man labai sekasi. Grįžtu namo sveika, laiminga ir saugi.
„Negritą“ nusinešu į bendrabučio kambarį, kur susipažinau su prancūzais studentais. Čia audringai atšvenčiame mano 24-ąjį. Net „Su gimimo diena!“ trimis kalbomis man padainavo: prancūziškai, angliškai, lietuviškai!
Kelionės atradimai ir džiaugsmai:
- vandenyno padovanotas žiedelis iš kriauklės,
- nuostabios uolos vandenyno pakrantėje,
- tranzuoti Prancūzijoje yra lengva ir labai smagu,
- 20 ct, kurie buvo padovanoti dviejų jaunuolių tramvajaus stotelėje.
Ko išmokau kelionėje:
- idėja – šventas reikalas,
- nevalia pasiduoti silpnumams,
- neįmanoma tampa įmanoma, jei tik pabandai.
