Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Vienoje uždariausių Afrikos šalių sunkiai susirgęs D.Pankevičius sulaukė net pareigūnų vizitų

Po Afriką keliaujantis lietuvis Danas Pankevičius prieš porą savaičių pateko į vieną uždariausių žemyno šalių – Angolą. Tačiau čia išskirtinę jo kelionę pristabdė ne kokios biurokratinės kliūtys, o rimtas iššūkis sveikatai – lietuvis užsikrėtė pavojingiausia maliarijos rūšimi. Įveikęs ligą, kuri kasmet nusineša kelis milijonus gyvybių, Danas pasidalijo savo patirtimi su 15min.
Dano Pankevičiaus kelionė Angoloje
Dano Pankevičiaus kelionė Angoloje / D.Pankevičiaus nuotr.

„Dabar jau geriau, temperatūra nukritusi, prieš valandą dar paskutinius vaistus nuo maliarijos išgėriau, – pirmadienio popietę Danas telefonu sakė iš Angolos. – Teliko plaučius išsigydyti, gersiu antibiotikus.“

Dano Pankevičiaus kelionių žemėlapyje – daugiau nei 170 aplankytų pasaulio šalių, 2017 metais jis buvo išrinktas „Lietuvos Kolumbu“. Prieš kelias savaites jis leidosi į naują išbandymą – pusę metų keliaus po Afriką, mažiausiai turistų lankomas šio žemyno šalis, vyks pas atsiskyrusias gentis ir eis takais, kuriais dar nėra žengusi nė vieno lietuvio koja.

Ne iškart suprato, kad maliarija

Lapkričio pabaigoje Danas keliavo po mumwila genties kaimus Angoloje. Kadangi planavo ten pabūti tik kelias dienas, neėmė daug daiktų, kad jų nereikėtų tampytis per karštį.

„Pasiėmiau tik mažą kuprinę, dar čiupau viena ranka palapinę, kita – 5 litrus vandens, ir į kelią. Dėl vietos trūkumo neėmiau nei kilimėlio palapinei, nei miegmaišio ar šiltesnių rūbų“, – rašė jis savo paskyroje feisbuke „Danas around the world“.

Naktį Danas jau gailėjosi savo sprendimo ir pyko ant savęs – prabudo nuo neįtikėtino šalčio. „Net neįsivaizdavau, kad gali būt tokios šaltos naktys šiame regione. Tas šaltis taip kaulus suko, kad nebegalėjau užmigt“, – rašė jis.

Kai šaltis kūną krėtė ir saulės įkaitintą kitą dieną, kūno temperatūra buvo pakilusi aukščiau +40 laipsnių, keliautojas suprato, kad „laikas ieškoti lovos bei gydytis nuo peršalimo“. Mažame kaimelyje susiradęs nuomojamą kambarį, jis išgėrė vaistų nuo peršalimo ir krito į lovą su visais rūbais – nebuvo jėgų net nusirengti.

Prabudo tik po 17 valandų, bet pagerėjimo – jokio. Nebuvo jėgų net iš lovos išlipti. „Pradėjau galvoti, kad gal tai maliarija, uodų perduodama liga. Bet iš kokių 12 galimų jos simptomų aš jaučiu tik 3. Ir visi jie identiški peršalimui. Atmečiau“, – prisiminė jis.

D.Pankevičiaus nuotr./D.Pankevičiaus kelionė Angoloje
D.Pankevičiaus nuotr./D.Pankevičiaus kelionė Angoloje

Kai kitą dieną pajuto plaučių problemas, Danas pradėjo įtarti plaučių uždegimą ir kreipėsi į medikus.

„Medicinos punktas pasirodė labai skurdus, bet matėsi, kad švarą jie stengiasi palaikyti. Laukiamajame, be manęs, dar laukė aplinkinių genčių žmonės, vienos moterys su geltono, kitos – raudono molio šukuosenomis, vyrai – su mačetėmis rankose. Gydytoja – labai maloni ir rūpestinga, tik sunku bendraut, nes niekas šiose apylinkėse angliškai nė žodžio nemoka“, – apie apsilankymą pas medikus pasakojo jis.

Gydytoja iškart lietuviui įtarė maliariją, tačiau neturėjo nei įrangos kraujo ištyrimui, nei vaistų. „Supratau, kad kiekviena minutė svarbi, išprašiau vaistų sąrašo, recepto ir išvykau motociklu jų ieškoti“, – rašė jis.

Nežinia, kaip būtų sekęsi Danui, jeigu ne vietinių žmonių pagalba. Ir pas medikus, ir per kelias vaistines jį su motociklu vežiojo viešbučio darbuotojas – jis tiesiog pamatė, kad Danas sėdi išbalęs, ir ėmėsi padėti.

„Supratęs, kad yra problema, pasisodino ant motociklo ir vežė. Gydytojai jam pasakė, į kurias vaistines važiuoti, ir jis mane visur vežiojo. Fantastika“, – 15min pasakojo lietuvis. Galiausiai po 2 valandų važinėjimo po vaistines visus vaistus Danas gavo ir pradėjo vartoti.

D.Pankevičiaus nuotr./D.Pankevičiaus kelionė Angoloje
D.Pankevičiaus nuotr./D.Pankevičiaus kelionė Angoloje

Kitą dieną jis nuvyko į specializuotą laboratoriją kraujo tyrimo. „Paėmė kraują iš venos, atsakymo laukiau tik 20 min. Galvoju sau, kad tik nebūtų tropinė maliarija – ji pati pavojingiausia, sunkiau gydoma ir turinti aukščiausią mirtingumo reitingą, lyginant su kitomis maliarijos rūšimis. Gaunu atsakymą: malaria falciparum – tropinė! Tai tiesiu taikymu į savo kambarį iki gydymo pabaigos“, – rašė Danas.

„Aš buvau tikras, kad anksčiau ar vėliau maliarija susirgsiu. Buvau pasiruošęs. Turėjau susirašęs, kaip atpažinti ligą, visada vežiojuosi „Malarone“ vaistų, kurie skirti prevencijai nuo maliarijos“, – rašė jis. Įtarus, kad susirgai maliarija, yra svarbu kuo greičiau pasiekti gydymo įstaigą – net viena para gali būti lemtinga.

Keliautojas paaiškino ir kodėl vykdamas į tokią kelionę jis nesiėmė prevencijos – negėrė antimaliarinių vaistų.

„Gydytojai primygtinai to nerekomendavo. Prieš 1,5 mėn. aš su jais apie tai dar kartą diskutavau. Labai daug metų praleidžiu maliarijos zonose – jei tiek laiko būčiau gėręs vaistus, būčiau padaręs daug žalos organizmui. Tai stiprūs vaistai, turintys daug šalutinių poveikių. Žinoma, jei keliausite į maliarijos zoną mėnesiui, 2 ar 3 – būtinai vartokite“, – kitus keliautojus įspėjo jis.

D.Pankevičiaus nuotr./D.Pankevičiaus kelionė Angoloje
D.Pankevičiaus nuotr./D.Pankevičiaus kelionė Angoloje

Dėmesio sulaukė ir iš pareigūnų

Ne tik motociklo vairuotojas savo dėmesiu nustebino Daną. Jam ligą gydytis tenka ne kur ligoninėje, o nediduko kaimelio viešbučio kambarėlyje.

„Kai 3 dienas neišėjau iš kambario, žmonės atėjo klausti, ar man viskas gerai, rūpinosi. Visur sulaukiau daug pagalbos – žmonės verčia su „Google translate“ vaistų pavadinimus, sužiūri, kad gaučiau tikrai tuos, duoda net savo telefono numerius – kad jeigu reikėtų, skambinčiau“, – su 15min įspūdžiais apie vietinius žmonės dalijosi Danas.

Dar labiau lietuvis nustebo sulaukęs dėmesio net ir iš pareigūnų. Pirmadienio ryte į jo kambario duris pasibeldė pareigūnas iš Migracijos departamento. „Sako – „labas, norėjau pasidomėti, ar tau viskas gerai“. Pasikalbėjom šiek tiek, ir jis išėjo“, – pasakojo Danas.

„O dabar, vos prieš 20 minučių, vėl kažkas beldžia į duris – atidarau, o ten stovi kostiumuotas vyras. Sako – „Aš esu iš Turizmo departamento Lubango mieste (kuris yra už 50 km nuo Dano buvimo vietos). Atvykau pasidomėti, kaip tau sekasi – žinau, kad sergi maliarija“, – pasakojo keliautojas ir pajuokavo, kad dar niekada gyvenime kelionėje juo taip nesirūpino.

D.Pankevičiaus nuotr./D.Pankevičiaus kelionė Angoloje
D.Pankevičiaus nuotr./D.Pankevičiaus kelionė Angoloje

Pokalbis ilgai netruko. „Mane juk dar karštis muša, aš atidariau duris tik su rankšluosčiu, neapsirengęs. Sakau – nepykit. Jis suprato viską“, – su šypsena apie pareigūno apsilankymą pasakojo lietuvis. Kadangi jo planuose yra nuvykti į Lubangą, tai pareigūnas Daną pakvietė susitikti pusryčių. Lietuvis žada, kad jeigu su juo susitiks, būtinai paklaus ir apie tai, iš kur Turizmo departamentas gavo žinių apie jo ligą.

„Žinau, kad viešbučiai kiekvieną dieną registruoja, jog aš esu čia. Galbūt policija gauna tą informaciją, ir susidomėjo – kodėl aš 6 dienas kažkokiam mažam miestely“, – svarstė Danas.

Šiame amžiuje baigusi pilietinį karą, buvusi Portugalijos kolonija vis dar yra be galo uždara – tik visai neseniai šalis šiek tiek palengvino vizų išdavimą keliautojams, nors vis tiek jas gauti be galo sunku.

Angolos pilietinis karas, prasidėjęs 1975 m. ir baigęsis tik 2002 m., buvo vienas didžiausių ir kruviniausių šaltojo karo konfliktų. Jis kilo iškart po nepriklausomybės suteikimo ir truko 27 metus nuniokodamas ekonomiką, socialinę santvarką ir žlugdydamas naujai nepriklausomybę gavusios šalies stabilumą. Dėl valdžios tarpusavyje kovojant trims didelėms ir dar kelioms mažesnėms grupuotėms žuvo daugiau kaip 500 000 žmonių.

VIDEO: Keliautojas D.Pankevičius ruošiasi į itin pavojingą ekspediciją po retai lankomas Afrikos šalis

Nuo lapkričio vidurio šalyje esantis lietuvis čia dar nesutiko nė vieno užsieniečio iš Europos ar JAV. Gal būtent dėl to ir žmonės čia paslaugesni, smalsesni.

„Jie čia neišpaikinti turizmo – jiems viskas įdomu“, – pastebėjo Danas. Tik pasienio miestelyje jis buvo apgautas, bet lietuvis į tai moja ranka – tokiose vietose bene kiekvienoje šalyje renkasi daugiau sukčių.

„Dar įdomi istorija. Pavyzdžiui, norėjau surasti vieną gentį. Žinojau daugmaž, kur ji gyvena, bet kur tiksliai – ne. Susisiekiau su vienu fotografu, nes mačiau, kad jis fotografuoja tas gentis. Tai jis iš Lubango miesto su automobiliu atvežė mane iki tos genties. Norėjau aš jam atsidėkoti, o jis sako – „Ne, ne, ne. Aš irgi keliautojas, gal man kažkada kažkas padės taip pat, kaip aš tau padėjau“, – apie vietinių žmonių geranoriškumą pasakojo Danas.

Laukia ir laivų kapinynas, ir brangiausias pasaulio miestas užsieniečiams

Liga iš Dano atėmė ir daug laiko (3 dienas jis net nežinojo, kad tai maliarija, dar 4 dienas gydėsi), ir jėgų. Planavęs aplankyti dar bent vieną gentį Angoloje jis nebežino, ar tą spės padaryti.

D.Pankevičiaus nuotr./D.Pankevičiaus kelionė Angoloje
D.Pankevičiaus nuotr./D.Pankevičiaus kelionė Angoloje

„Dar jaučiuosi nusilpęs – vis noriu važiuoti, bet nerandu jėgų ir vėl atsigulu į lovą“, – sakė jis. Angolos viza galios dar dvi savaites, bet atokiai gyvenančioms gentims aplankyti Danui reikėtų bent savaitės, o ir kelionė iki jų pareikalautų nemažai jėgų – ten civilizacijos nėra, vėl tektų miegoti palapinėje.

Nors Angoloje gausu gamtos išteklių (naftos, deimantų), didžiosios dalies gyventojų gyvenimo lygis yra labai žemas, gyvenimo trukmė bei naujagimių mirtingumas išlieka vienais blogiausių pasaulyje.

Jeigu Danui visgi laikas ir sveikata pas nuošalias gentis neleistų nuvykti, Angoloje dar planų daug: per prieš 16 metų pasibaigusį pilietinį karą stipriai apgriautas miestas, kurio gatvėse teberūdija palikti tankai ir kita karinė technika; antri pagal dydį kriokliai visoje Afrikoje; beprotiškai brangi Angolos sostinė Luanda ir už jos plytintis didžiausias pasaulyje laivų kapinynas.

Dano keliones sekite jo paskyrose „Facebook“ ir „Instagram“:

Kas yra maliarija

Maliarija yra gyvybei grėsminga liga, kurią sukelia keturių rūšių pirmuonys-plazmodijai. Maliarija yra plačiai paplitusi Afrikos, Azijos, Lotynų Amerikos valstybėse, skelbia ULAC. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, pasaulyje yra daugiau kaip 100 šalių, kuriose galima užsikrėsti maliarija. Kasmet užregistruojama 300–500 mln. klinikinių maliarijos atvejų. Per metus visame pasaulyje nuo šios ligos miršta 1,5–2,7 mln. žmonių, iš jų 1 mln. – vaikų iki 5 metų amžiaus. Kiekvienais metais ja suserga daugiau kaip 10 tūkst. turistų, iš kurių apie 1 proc. miršta nuo tropinės maliarijos. Lietuvoje kasmet keli žmonės suserga įvežtine maliarija.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Maliariją sukeliantys uodai.
AFP/„Scanpix“ nuotr./Maliariją sukeliantys uodai.

Paprastai maliarijos sukėlėjas plinta transmisiniu būdu (perneša Anohpeles genties uodai). Tam tikrą laiką žmogus jokių negalavimų nejaučia. Šis ligos periodas, vadinamasis inkubacinis periodas, trunka nuo vienos iki kelių savaičių, kartais daugiau kaip metus. Tai priklauso nuo sukėlėjo rūšies.

Paprastai maliarija prasideda būdingu karščiavimo priepuoliu. Priepuoliai gali kilti kas 48–72 valandas, tai nulemia sukėlėjo rūšis. Priepuolis prasideda šalčio krėtimu. Ligonis negali sušilti net šiltai apsirengęs ar apsiklojęs antklode. Labai greitai po šalčio krėtimo pakyla temperatūra iki 40–41 °C, atsiranda stiprūs galvos, raumenų skausmai, kartais pykinimas, vėmimas. Atsiradus labai aukštai temperatūrai, ligonį pradeda troškinti, oda pasidaro sausa ir karšta, veidas parausta, kartais atsiranda traukuliai, kliedesys, sąmonės pritemimas. Karščiavimas tęsiasi 3–4 valandas, po to temperatūra krinta, ligonis gausiai prakaituoja, jaučia silpnumą.

Maliarija susirgimo pradžioje gali būti panaši į gripą ir kitas peršalimo ligas su būdingu ryškiu prakaitavimu. Sukarščiavus būtina tuojau pat (per 24 val.) kreiptis į gydytoją, kad būtų nustatyta ligos diagnozė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos