Vos tik atvykę į Pnompenį, matėme ne vieną budistų vienuolį. Gyvenome netoliese vieno iš daugelio budistų vienuolynų šiame mieste, tad pamatyti vienuolius, keliaujančius iš jo ir į jį, buvo paprasta. Išdrįsome pavaikštinėti aplinkui vienuolyną ir šalia esančią šventyklą, tačiau kontakto neužmezgėme... Savąjį žinių bagažą apie juos pradėjome kaupti, nukeliavę į vieną įspūdingiausių Kambodžos vietų – Siem Reapą.
Kaip žinia, Siam Reapas yra viena lankomiausių Kambodžos vietų dėl čia esančių Angkoro šventyklų komplekso. Šis kompleksas – senoji Khmerų imperijos sostinė, parodanti buvusią imperijos galią ir didybę. Būtent čia galima sutikti ne tik miniomis plūstančius turistus, bet ir budistų vienuolius, kuriems tai ypač svarbi religinė vieta.
Dar prieš keliaudami į čia vis išgirsdavome, kad būtent Siam Reape vienuolystės kelią pasirinkusiems jaunuoliams sekasi geriausiai. Jie čia ir drąsesni, ir dažnai sutinka pasidalinti savo kasdienybės detalėmis. Tačiau buvome perspėti ir apie tai, kad ne visi išdrįsta kalbėtis ir pasakoti. Nors turėjome svajonę pabendrauti su vienuoliais, tačiau ja tikėjome menkai. Jau iškeliaujant iš įstabios Angkoro Vato šventyklos, sėkmė mums nusišypsojo daug labiau nei mes tikėjomės – vienu fotoaparato mygtuko paspaudimu prasidėjo mūsų pažintis su budistų vienuolių kasdienybe.
Kodėl budistų vienuoliai vilki būtent oranžinės spalvos drabužį, kuris mums priminė suknelę? Pasirodo, šis vienuolių rūbas turi seną ir ypatingą istoriją, o jos detales sužinojome būtent pažinties su jaunu vienuoliu Channu metu.
Gal tai buvo būdas pradėti pokalbį, o gal iš tiesų vienuoliai dažnai sulaukia klausimo apie jų vilkimą drabužį, o gal Channas netikėtai pajuto, kad mus domina vienuolių aprangos detalės. Nežinia. Tačiau Channas, vos užsimezgus mūsų pokalbiui, pradėjo pasakoti jo vilkimo drabužio istoriją.
Pasirodo, pirmieji budistų vienuoliai vilkėjo drabužį, surištą iš skirtingų dalių. Toks drabužis buvo laikomas varguolių drabužiu. Pagal išpažįstamo tikėjimo nurodymus, drabužis turėjo būti sudarytas iš medžiagos gabalų, kurie buvo patys prasčiausi: apgraužti graužikų, apgadinti gaisro, kruvini ar panaudoti mirusiesiems uždengti. Visi šie medžiagos gabalai, o gal reiktų sakyti – jų likučiai, buvo plėšomi ir apdorojami taip, kad būtų galima juos nudažyti specialiais iš augalų padarytais dažais.
Pasak mūsų pašnekovo, Kambodžoje itin populiari ciberžolė buvo viena pagrindinių priemonių vienuolių drabužiams dažyti. Būtent ji drabužiams ir suteikdavo tokią ypatingą oranžinę spalvą. Spalva taip ir prigijo bei tapo tradicija. Drabužiai buvo dažomi ir brangiuoju šafranu. Turbūt visi esate girdėję apie jo galią ir jo kainą, tad štai kodėl labai dažnai vienuolių drabužis yra pavadinamas „Šafrano suknele“.
Nors bėgant ilgiems šimtmečiams drabužio modelis mažai pakito, tačiau jo gamybos tradicijos ėmė keistis. Šiomis dienomis vienuolių drabužiai dažniausiai yra siuvami iš padovanotų ir suaukotų drabužių.
Pasak jaunojo budistų vienuolio Channo, jų drabužis susideda iš trijų dalių. Ir jos visos atlieką svarbų vaidmenį, tačiau vienuoliai labai dažnai naudoja tik dvi dalis. Viena iš jų yra apsijuosiamas kūnas nuo juosmens iki kelių, o antrąja paslepiami pečiai ir rankos. Kartais šia dalimi yra paslepiamas tik kairysis petys, bet dešinysis lieka neuždengtas.
Pamažu ėmėme kalbėtis ir apie tai, kaip jis pasirinko budistų vienuolio kelią. Ir buvome nustebinti atsakymo, kad itin didelė dalis Kambodžos jaunuolių renkasi šį kelią siekdami tiesiog išgyventi. Ne viena šeima Kambodžoje taip vargsta, kad negali išlaikyti savo vaikų, tad vienuolio kelias yra galimybė į geresnį gyvenimą. O tiems, kuriems šypsosi sėkmė ir kurie deda visas pastangas – tai galimybė rinktis savo ateitį. Būtent dėl galimybės rinktis ir kurti savo ateitį, ir Channas vienuolio kelyje.
Ne viena šeima Kambodžoje taip vargsta, kad negali išlaikyti savo vaikų, tad vienuolio kelias yra galimybė į geresnį gyvenimą.
Kambodžoje visi vyrai privalo bent kartą gyvenime pasirinkti vienuolio kelią. Juo pasukti galima tuomet, kai sukanka septyneri. Tačiau šių dienų Kambodžoje vienuolio kelią savo noru renkasi maždaug keturiolikos sulaukę berniukai. Tėvai nusprendžia, kiek ilgai berniukai gali išbūti vienuolyne ir tuomet grįžti į namus, o jei vienuoliu nusprendžiama būti jau suaugus, sprendimą priima pats vyras.
Channas nežino, kiek ilgai bus vienuoliu, tačiau žino, kad norėtų sieti savo ateitį su vaikais ir būti mokytoju. Pagrindinis jo siekis šiuo metu – kuo geriau išmokti anglų kalbą. Pajuntame „deja vu“ jausmą, juk jau ne kartą tai girdėjome, keliaudami Pietryčių Azijoje. Ir vėl suprantame, kad kalba yra raktas į šviesesnę ir, žinoma, į geriau aprūpintą ateitį. Tačiau kol kas mūsų pašnekovas siekia prisijaukinti vienuolio gyvenimo kasdienybę ir papasakoja, kokia gi ta kasdienė rutina.
Jaunojo vienuolio rytai prasideda labai anksti – 4 valandą ryto. Maždaug po pusvalandžio vienuoliai renkasi rytiniam giedojimui ir meditacijai. Pusryčiauti renkasi maždaug 6 valandą ryto ir tai daro visi drauge. Pasmalsavome, ką gi vienuoliai valgo pusryčiams, ir sužinojome, kad tradiciniai pusryčiai yra khmerų košė, kuri turi keletą variacijų, bet jos pagrindą sudaro ryžiai.
Visas maistas, kurį valgo vienuoliai, yra suaukotas. Vienuoliai kasryt keliauja į aplink vienuolyną esančias teritorijas maisto aukoms. Jei siekiate tai pamatyti – reikėtų keltis anksti ir pasivaikščioti netoli vienuolynų.
Po pusryčių būna kalbos mokymosi valandos. Vienuoliams Kambodžoje tenka rinktis iš dviejų budizmo kalbų – pali arba vinaja. Pasak mūsų pašnekovo, šių kalbų mokymasis yra itin svarbi vienuolio gyvenimo dalis.
Po kalbos pamokų didžioji dalis vienuolių skuba į mokyklas, kuriose mokosi pasaulietinių dalykų. Didžioji dalis vienuolystės kelią pasirenka labai jauni, todėl viena iš svarbiausių jų pareigų – mokykla.
Vienuoliai renkasi ir bendriems pietums, po kurių dauguma vėlgi grįžta į mokyklas. Maždaug penktą valandą vakare visi grįžta iš mokyklos, o po pusvalandžio išgirsta varpo gaudesį, kuris kviečia visus vakarinei giesmei ir maldai. Po valandą trunkančių apeigų visi vienuoliai išsiskirsto ir savo laiką iki miego skiria mokslui, studijavimui ir savęs tobulinimui. Reikia pastebėti, kad pagal vienuolių taisykles jie nebevalgo po vidurdienio.
Nustebome, koks paprastas, bet tuo pačiu intensyvus yra budistų vienuolių gyvenimas. Pasak mūsų pašnekovo, jų rutina nėra sudėtinga, tačiau taisyklių yra daug, ir jų būtina laikytis. Žinoma, Channas pabrėžė ir tai, kad šiomis dienomis visko nutinka, ir paklausė mūsų, kad turbūt esame girdėję istorijas apie vienuolius, kurie didžiuojasi savo pasirinktu keliu, bet iš tiesų laužo taisykles. Jis taip pat paminėjo ir tuos, kurie naudojasi budistų vienuolio drabužiu ir apsimeta vienuoliais tik tam, kad apgaulingai išviliotų pinigus iš atvykstančiųjų.
Atsisveikindamas Channas pasakė, kad vienuolio kelias Kambodžoje kartais yra priverstinis pasirinkimas, tačiau gali nuvesti netikėta linkme, tiesiog reikia būti ryžtingam ir priimti visas atsiradusias galimybes. Palydėjome tolstantį vienuolį žvilgsniais ir supratome, kad nuo šiol mums oranžinis drabužis bus dar įdomesnis.
