Visus „Ekspedicija Afrika“ pasakojimus skaitykite čia
Pėsčiomis pasiekęs pagrindinį kelią ilgai neužtrukau. Sustojo pikapas, vairuotojas šūktelėjo, kad bandyčiau įsitaisyti kėbule tarp gausybės daiktų. Pravažiavome kelis himba kaimelius, bet jie buvo labai maži. Norėjau apsistoti didesniame, kuriame daugiau žmonių gyvena, kuriame daugiau veiksmo. Po kiek laiko pamatęs tolumoje tinkamą gyvenvietę, trenkiau delnu į automobilio kėbulą – ženklas vairuotojui sustoti.
Šį kartą eiti buvo daug lengviau, nereikėjo tempti sunkių maišų su miltais ir kitais maisto produktais, kuriuos dovanodavau kaimams. Dovanų nebeturėjau, viską išdalinau ovahakaona genties žmonėms. Bet tuščiomis rankomis eit pas himba gentį nelabai norėjau. Reikėjo suktis iš situacijos.
Pamačiau krūmuose ožką, paskui dar kelios išlindo, o po kiek laiko – ir jų savininkas. Pasiderėjau su juo piešdamas skaičius ant smėlio ir nusipirkau ožį. Sumokėjau 650 Namibijos dolerių, tai – 40 eurų. Neturėjau žalio supratimo, ar tai pigu, ar gerokai permokėjau. Aš net neįsivaizdavau, kiek ožys galėtų kainuoti Lietuvoje. Džiaugiausi, kad dovana jau rankose, tik neįvertinau, kad ne taip jau paprasta man bus jį iki kaimo pėsčiomis nusivesti. Vis muistėsi, o aš jį už ragų laikiau, kad nepabėgtų.
Pasiekus kaimą, link manęs atėjo vyras ir tarė: „Hmoro!“ („labas“ vietine kalba). Išsiaiškinau, kad jis yra kaimo vadas, tad jam ir įteikiau dovaną. Mačiau, kad tiek jis, tiek jo gentainiai tikrai liko labai patenkinti. Paskui prisiminiau, kad kuprinėje turiu dar dovanų. Prieš kelerius metus gyvenau viename iš himba kaimų, ir moterys vis prašė, kad atiduočiau metalines rūbų sagas. Jas moterys tvirtina prie odinių rūbų, naudoja papuošalų gamybai. Iš esmės visi metaliniai ir blizgūs daiktai jas labai domino.
Nepamiršau to ir šį kartą, specialiai joms iš Lietuvos atvežiau kelis šimtus sidabro spalvos metalinių sagų. Subėgo visos kaimo moterys – ir mano nuostabai – nė viena iš jų nieko nepasiėmė. Nesupratau. Apžiūrėdavo rankose sagas ir nueidavo. Pasirodo, joms netiko spalva – reikėjo geltonos, aukso, spalvos, o ne sidabro.
Neįprasta moterų išvaizda ir švaros procedūros
Himba genties moterys išsiskiria savo neįprasta išvaizda. Jos vaikšto išsitepusios raudonu kremu visą kūną – nuo galvos iki kojų. Į jo sudėtį įeina raudona ochra, gyvulinės kilmės riebalai ir įvairiausios žolelės. Manoma, kad ochra simbolizuoja gyvybės šaltinį – kraują. Kremas ne tik apsaugo nuo kaitrių saulės spindulių, vabzdžių įkandimų ar blogo kvapo, jis turi ir antibakterinį poveikį. Raudonas vaikščiodavau ir aš, nuolatos išsitepdavau prisėdęs kur nors kaime ant akmens ar įsitaisęs jų trobelėje.
Įdomiausia tai, kad moterys niekada nesimaudo. Ši tradicija atėjo iš senų laikų, nes dėl didelio vandens trūkumo joms buvo draudžiama maudytis, tai galėdavo daryti tik vyrai. Iki šių dienų gentis susiduria su dideliu vandens trūkumu, tad laikosi tų pačių tradicijų ir dabar. Bet moterys tikrai rūpinasi higiena ir turi savas, mums labai neįprastas švaros procedūras. Jos visą kūną ir plaukus smilko įvairiausiomis žolelėmis. Ir tai daro net po kelis kartus per dieną.
Įdomiausia tai, kad moterys niekada nesimaudo. Bet turi savas, mums neįprastas procedūras.
Tomis pačiomis medžiagomis formuojamos ir neįprastos raudonos moterų šukuosenos, kurias jos dar prailgina ir gyvūnų plaukais. Tik jaunos mergaitės, kurios dar nėra pasiruošusios tekėti, išsitepa plaukus juodu kremu, susipina 2 nedideles kasas ir jomis užsidengia veidą.
Moterys labai mėgsta puoštis, tad papuošalai visur: ant kojų, rankų, liemens, kaklo ir galvos. Papuošalai ir šukuosena rodo žmogaus amžių bei socialinį statusą.
Moterų ir vyrų drabužiai pagaminti tik iš odos: sijonėliai, galvos apdangalai ir sandalai. Daugelyje kaimų vyrai nebenešioja tradicinių rūbų, o mieliau renkasi ilgus medžiaginius sijonus, marškinėlius bei apavą, pagamintą iš senų automobilio padangų. Dėl didelio vandens trūkumo rūbai juo neplaunami. Tam tikslui vėl naudojami smilkalai. Uždegamos įvairios žolelės, jos pakišamos po specialia pintine ir ant viršaus sukraunami odiniai rūbai.
Kalbėjausi su mieste gyvenančia himba genties mergina, kuri pasirinko civilizuotą gyvenimo būdą, dėvi mums įprastus rūbus. Ji prisipažino, kad atvažiuodama į kaimą pas tėvus ir giminaičius, vėl tampa tokia, kaip ir jie. Vaikšto beveik nuoga, tepasi kremu visą kūną, formuoja tradicinę šukuoseną. Ši procedūra, jei yra du padėjėjai, užtrunka apie tris dienas.
Sulaukiau pasiūlymo ir tuoktis
Prieš atvykdamas į gentį jau žinojau, kad vyrai siūlo savo žmonas svečiams, tokia tradicija. Vis pagalvodavau, ką reikėtų jiems atsakyti, kad neįžeisčiau nepriimdamas pasiūlymo. Bet visos viešnagės metu taip niekas ir nepasiūlė. Tiesa, pajutau, kad manimi susidomėjusi jauna, 18 metų amžiaus himba mergina.
Vienintelė kaime dar netekėjusi. Susišnekėti mes nelabai galėjome, bet iš jos pusės jutau ypač daug dėmesio. Tai košės į lėkštę įdeda daugiau nei kitiems, tai dažnai paprašo, kad ją nufotografuočiau. Pamačiusi, kad bandau iš kojų išsitraukti giliai įstrigusius akacijų spyglius, prieina ir padeda. Kai į kaimą atvyko žmogus, kuris mokėjo šiek tiek angliškai, man išvertė jos pasiūlymą: vesk mane ir keliaukime kartu!
Žinojau, kad vyrai siūlo savo žmonas svečiams, tokia tradicija. Vis pagalvodavau, ką reikėtų jiems atsakyti.
Himba gentyje standartiškai vyrai renkasi žmonas. Jie nusižiūri merginą, praneša savo tėvams, o jie jau tariasi su merginos tėvais. Labai dažnai būna ir taip, kad berniukui parenka žmoną, kai jai tebūna keleri metukai. Būsimo vyro mama pasiima mergaitę į savo šeimą ir augina kartu su savo sūnumi. Tai visiškai normalu, sakė man genties vyrai. Mergina turi nuo mažens užaugti vyro kaime, kad pažintų žmones ir gyvenimą toje vietoje. Šeima kuriama, kai merginai sueina 13 metų. Girdėjau, kad toks ankstyvas amžius valdžios nebėra leidžiamas, bet visgi tai iki šiol vyksta. Prieš vedybas berniukams ir mergaitėms atliekamas apipjaustymas.
„Ne gyvuliai, kad salotas valgytumėm“
Visas dienas su vietiniais maitinausi gan kukliai, racione – tik trintų kukurūzų košė ir šlakelis pieno. Daugiau nieko. Kartais jie renka uogas ir vietines bulves miške, bet dabar ne sezono metas. Paklausiau, kodėl jų racione nėra salotų lapų, tai atsakė, kad jie juk ne gyvuliai, kad lapus valgytų.
Nors šis kaimas užsiima gyvulininkyste ir augina nemažai ožkų, bet mėsą valgo tik labai ypatingais atvejais. Jie retai kada parduoda gyvūnus, augina juos iki pačios senatvės. Gamta pastaruoju metu labai keičiasi, didelės sausros. Masiškai išnyksta augalai, kurie šiose vietovėse augdavo, sąlygos tampa nebetinkamos. Vietinė valdžia prašo himba žmonių sumažinti bandas, kad lengviau būtų visiems išgyventi, nes dėl didelės sausros gyvūnai nebegali prasimaitinti ir miršta iš bado. Siūlo parduoti dalį gyvūnų, ir kai gamtos sąlygos pasikeis į gerąją pusę, vėl jų nusipirkti ir auginti. Himba žmonės neklauso ir vis tiek gyvūnų nepardavinėja. Ypač bloga situacija buvo 2014 metais.
Kartais jų racione atsiranda ir laukinių gyvūnų. Prasitarė, kad šalia gyvenančios kitos gentys valgo ir šunis, bet jie – tikrai ne.
Bet vieną vakarą vietoj įprastos kukurūzų košės teko ir mėsos paragauti. Vyrai iš gardo atsitempė mano dovanotą ožį ir gan humaniškai jį užmigdė amžiams. Prispaudė keliu gyvūno kaklą ir laikė tol, kol nustojo kvėpuoti.
Ožį išdarinėjo specialioje tam skirtoje vietoje, kurią žymėjo į žemę įkasta medžio šaka su pritvirtintais ragais. Kaimo vadas įdėmiai tyrinėjo vidaus organus, pirštais lietė juodas dėmeles ant žarnų. Paklausiau, kodėl taip darai? Atsakė, kad jiems tai – kaip žemėlapis. Jie vidaus organuose gali įžvelgti žmones, kaimelius. Sužinoti, ar kuriame nors kaime greitu metu mirs žmogus. Iš žarnų išskaito informaciją ir apie orus. Netrukus jis visiems džiaugsmingai pranešė, kad artėja lietaus metas.
Jie vidaus organuose gali įžvelgti žmones, kaimelius. Sužinoti, ar kuriame nors kaime greitu metu mirs žmogus. Iš žarnų išskaito informaciją ir apie orus.
Kol mėsa virė moliniuose induose ant laužo, vyrai susigalvojo tradicinę pramogą. Tuo jie užsiimdavo net kelis kartus per dieną. Kruopščiai rinkosi ilgas ir liaunas medžių rykštės ir stodavo po 2 asmenis į kovą. Reikėdavo kuo daugiau kartų suduoti priešininkui ir išvengti kirčių iš jo pusės.
Kai mėsa buvo paruošta, pirmiausiai ji buvo padalinta moterims. Ir tik po to vyrai pradėjo valgyti. Ant žemės patiestų lapų buvo išdėlioti mėsos gabalai, indai su riebiu padažu ir košė. Man tiesiant ranką prie mėsos gabalo, buvau genties vado sustabdytas. Ar vedęs, paklausė. Atsakiau, kad buvau vedęs, bet dabar – išsiskyręs. Tuomet gali valgyti ką tik nori, tarė jis. Pasirodo, jei vyras nevedęs, pagal genties papročius jam leidžiama valgyti tik prastesnes gyvūno dalis, kitiems atitenka geresnė mėsa.
Po vakarienės žmonės panoro atsidėkoti ir pradėjo šokti bei dainuoti. Visi kaimo gyventojai šoko specialiai man. Jaučiausi labai pakylėtas, stebėdamas šios pirmykštės genties pasirodymą.
Sutemus šūktelėjome vienas kitam „okuhepa!!“ („ačiū!!“) ir išsiskirstėme kas sau. Aš į savo palapinę, jie – į savo molio namelius. Gražus buvo paskutinis vakaras, ryt vėl laukia kelionė. Noriu pasiekti artimiausią civilizuotą miestelį, bandysiu internetu gauti vizą į vieną uždariausią Afrikos valstybę – Angolą.
Sekite „Danas Around The World“ socialiniuose tinkluose:
FACEBOOK: fb.com/DanasAroundTheWorld
INSTAGRAM: instagram.com/pankevicius
YOUTUBE: bit.ly/2Uofcaf
Visus „Ekspedicija Afrika“ pasakojimus skaitykite čia