Tą dieną, kai lankėmės Jurbarko rajone, Šilinėje, esančiame kempinge, gamta iškrėtė pokštą – naktį ir rytą snigo, nors gegužė jau įpusėjo. Tad slėnyje ne tik nekvepėjo medumi, bet ir žalia žolė buvo lyg cukraus pudra gausiai pabarstyta.
Pavadinimas ne nuo medaus, o nuo robinijų
O medus nekvepia, nes robinijos (arba kaip labiau įprasta klaidingai vadinti, akacijos) dar nežydi. Kaip tik šie baltais ir rausvais žiedais apsipilantys medžiai, kurie žydėti turėtų jau netrukus, ir įkvėpė Ovidijų slėnį pavadinti Medaus vardu – ne bitės ir jų medus čia kaltas.
Bet bitės Ovidijui svarbios. Kažkada baigęs bitininkystės mokslus jis jau ne vieną dešimtmetį tuo užsiima, tad apie medų gali pasakoti daug ir ilgai.
„Turėdavau apie 150 avilių visą laiką. Žinojau – ateisime į Europą, norint pragyventi tų avilių reikės turėti bent 300. Tai teko galvoti apie papildomą verslą. Čia, – rodydamas į dabartinę kempingo teritoriją, sako Ovidijus, – buvo šiukšlynas, niekieno žemė. Kažkada stovėjo Kliučiko dvaras, bet dabar iš jo išliko tik kelias ir smuklė, kuri gerokai nutolusi, dabar regioninio parko direkcijai priklauso. Pavadinimas kilo nuo žodžio Kliuč – rusiškai tai raktas. Iš kosmoso žiūrėdami, čia matytume raktelį. Mes dabar esame rakto skylutėje.“
Robinijos irgi mena dvarvietę, nes jomis ir buvo apsodintas visas dvaras. „Kai jos žydi, labai kvepia medumi ir visą laiką atvažiuodavau pasižiūrėti, ar neša bitės medų iš robinijų, tų vadinamųjų akacijų. Tokia graži vieta, nors buvo pilna šiukšlių, vis galvojau, kaip ją įsisavinti. Domėjausi, kieno ta žemė, bet man atsakė, kad niekieno, nes dvaras bankrutavo, jį nugriovė. Sovietmečiu buvo rasta smėlio ir žvyro, tai nukasė, septynis dvaro pastatus nugriovė. Niekas čia neaugo, tai visi ėmė šiukšles vežti.
Kažkada stovėjo Kliučiko dvaras. Pavadinimas kilo nuo žodžio Kliuč – rusiškai tai raktas. Iš kosmoso žiūrėdami, čia matytume raktelį. Mes dabar esame rakto skylutėje.
Pirmiausia atsikėliau trihektarį – kolūkyje turėjome po tris hektarus. Pradėjau vežti tas šiukšles, susitvarkiau viską. Bet įdomiausia, kad radau traktoriaus radiatorių – būdavo toks didelis buldozeris „Stalinas“, tas radiatorius buvo varinis ir svėrė per 200 kg. Gryno vario gabalas, pardaviau tą varį, tai man atsipirko tvarkymasis“, – dar kartą prisimindamas istoriją juokiasi Ovidijus.
Šiandien slėnis nė iš tolo neprimena šiukšlyno. Kūdroje kurkia varlių choras, aplink slėnį stovi keli nameliai. Tik štai nei palapinių, nei namelių ant ratų nesimato – karantinas dėl koronaviruso grėsmės sujaukė visus planus.
Kažkada galvojęs įkurti tradicinę kaimo turizmo sodybą, Ovidijus vis dėlto apsigalvojo ir paklausė vieno vokiečio – buvusį Vokietijos turizmo departamento vadovą. Jis jau buvo vyresnio amžiaus ir atvyko į Jurbarko kraštą konsultuoti vietinių, kaip vystyti turizmą. Tas vokietis Ovidijui ir patarė įkurti kempingą, kadangi vieta tam labai tinkama.
„Nelabai tikėjau, bet pasidariau kaimo sodybą ir kelis dušus kempingo svečiams. Ir pasirodė, kad kempingas man labiau pasiteisino, nei kaimo turizmas ir bitininkystė. Šiuo metu neturiu turistų, bet pernai nuo balandžio 15 d. jau 2, 3, 4, 5 ir net 10 kemperių stovėdavo. O dabar tuščia visai, bet nieko nepakeisi. Daugiau nei mėnesį jau esu prametęs“, – nelabai linksmai šypteli Ovidijus.
10-15 rūšių per metus
Šis kempingas šalia Rojaus kelio – tai vadinamas Panemunės kelias itin vaizdingomis Nemuno pakrantėmis, kuriuo galima pasiekti ne tik Jurbarką, bet ir Šilutę bei pajūrį.
Kempingas man labiau pasiteisino, nei kaimo turizmas ir bitininkystė. Šiuo metu neturiu turistų, bet pernai nuo balandžio 15 d. jau 2, 3, 4, 5 ir net 10 kemperių stovėdavo.
„Tai gražus kelias, visi čia važiuoja kemperiais. Esu įtrauktas net į keturis vokiškus arba europinius maršrutus, pas mane sustoja. Esu aprašytas Vokietijos „Spiegel“, Šveicarijos dviejuose dienraščiuose. 50 proc. atvyksta vokiečių, bet yra iš viso pasaulio – ir šveicarų, ir kt. Tai pagrindinis dabar mano verslas, bičių vos 50 avilių. Medaus turiu tik savo turistams, ne prekybos tinklams. Šiemet gali būti kitaip“, – vėl nutęsia.
Kai lankėmės, šeimininkas vaišino trijų rūšių medumi: pernykščių rapsų, nes šiemet rapsai dar tik žydi ir jų medaus ragauti galima bus gegužės pabaigoje-birželio pradžioje, ankstyviausio šviežio klevų ir pienių.
Anksčiau nei klevų gali būti dar blindžių medus, tačiau norint jo turėti, tenka gerokai padirbėti ne tik bitėms, bet ir bitininkams: sujungti du avilius, juos stiprinti, kad bitė anksti pavasarį prineštų to medaus, o jis būna toks paprastas.
„Jį pardavinėjant nepasakysi, kad tiek daug į jį įdėjau. Niekada nesiraunu ant to blindžių medaus, nes vieną kartą dirbau, gavau to blindžių medaus, visi paragavo ir sako – kaip sirupas. Reikia žiūrėti į kiekvieną augalą, koks augalas, toks ir medus. Jeigu liesas medis, tai ir medus toks bus“, – pasakojo Ovidijus.
O tų medaus rūšių gali būti daugybė – per metus iki 10-15 rūšių. „Sakyčiau, pats geriausias pavasario medus, bet jūs pulsite ir prisipirksite jo. Nereikia jums to. Žmogui reikia visokio medaus po truputį. Jeigu prisipirksite vienodo, valgysite jo daug, gali net berti pradėti – gausite per didelį vienos rūšies vaistažolių rinkinį. Juk medus tai vaistas“, – įspėjo slėnio šeimininkas.
Štai ant vienos šimtametės liepos bitės surenka daugiau medaus negu dviejuose hektaruose dobilų. Jeigu pasodintumėte kelis hektarus rūtų, turėtumėte ir rūtų medaus.
Jokios magijos pasakodamas apie bites ir medų Ovidijus sako nepasitelkęs – užtenka tikrų faktų bei tikrų istorijų apie bitininkystę, darbą, amatą, medaus rūšis.
Pernai turėjome tik du lietus per visą vasarą: vasario mėnesį nutirpo sniegas, o pirmas lietus po žiemos buvo birželio 26-ą. Kitas – rugpjūčio 12-ą.
Tiesa, kempinge bičių avilių nėra – tarp svečių gali būti alergiškų žmonių, vaikų, kurie bijo įgėlimų ir pan. „Tai pavojinga turistams“, – tikina Ovidijus
Niekada nelyja?
Pavasaris čia ateina dviem savaitėms anksčiau nei gretimuose kaimuose, sako Ovidijus.
„Kadangi esame šlaite, prie Nemuno. Tai šiaurinis Nemuno šlaitas, bet mes visą laiką turime pietinę saulę ir pas mus vasarą visą laiką kokiais 10 laipsnių šilčiau. Pernai turėjome tik du lietučius per visą vasarą: vasario mėnesį nutirpo sniegas, o pirmas lietus po žiemos buvo birželio 26-ą. Kitas – rugpjūčio 12-ą. O tada tik lapkritį, tik tada grybai pradėjo augti. Turistams buvo gerai. Turiu tokių turistų, kurie gyvena Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose, jie žino, kas pas mane nelyja. Lietuvoje vieta, kur mažiausiai lyja, yra čia, kažkaip apsuka mus“, – gerus orus žadėjo slėnio šeimininkas.
Esą net tuomet, kai kitoje Nemuno pusėje, Gelgaudiškyje, lyja, „Medaus slėnyje“ nė lašo. Kaip šeimininkui išaiškino svečiavęsi vokiečių meteorologai, dėl to kaltas tas pats Nemunas – esą jis sustabdo debesis. „Jie bandė man paaiškinti: jeigu skristume mažu lėktuvu, ties Nemunu būtų oro duobė, su mažu lėktuvu ją jaustumėte. Taip ir debesys jaučia. Taip ir būna – anoje pusėje lietus pila, o pas mus saulė šviečia“, – tikino Ovidijus.
Šiemet sezonas slėnyje greičiausia bus ramus – užsieniečiai nekeliaus, o lietuviai namelių ant ratų turi mažai ir jais važiuoja po Lietuvą retai. Nebent atkeliaus su palapinėmis ar į namelius, patikėję, kad lietaus šioje vietoje būna retai. Vis dėlto optimizmo dėl šio sezono „Medaus slėnio“ šeimininkai turi mažai, ruošiasi lėtam, ramiam laikui. Juolab kad jų svečiai paprastai yra vyresnio amžiaus, kuriems dar ir kitąmet greičiausia nebus rekomenduojama daug keliauti.
