Biržų kunigaikštystės istorija prasideda XVI a. 1547-1811 m. gyvavusi kunigaikštystė buvo viena didžiausių ir ilgiausiai egzistavusių privačių valdų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Pirmasis šios kunigaikštystės valdovas buvo Trakų vaivada Radvila Astikaitis, vėliau perdavęs išplėstas savo valdas sūnui – Mikalojui Radvilai Senajam. Šis dar padidino Biržų kunigaikštystę. Po šio mirties šios valdos atiteko jo sūnui Jurgiui Radvilai.
Kaip rašoma Biržų krašto istorijos muziejuje, mirus Jurgiui Radvilai, Biržų valdą paveldėjo jo vienintelis sūnus Mikalojus Radvila Rudasis. Teisinė valdos padėtis pasikeitė, kai 1547 m. jis gavo Šv. Romos imperijos kunigaikščio titulą ir pasivadino Biržų – Dubingių kunigaikščiu. Taip Biržų valda oficialiai tapo kunigaikštyste.
Nors kunigaikštystės teritorija nebuvo tik Biržai, bet apėmė kur kas didesnę teritoriją, visais laikais svarbiausia vieta buvo Biržų pilis. Kadaise ji tarnavo ir kaip gynybinė tvirtovė, ne kartą nukentėjo nuo priešų – pavyzdžiui, 1625 m. ją apgriovė švedai. Pastarieji 1704 m. rudenį ją ir sugriovė – susprogdino rūmus ir kitus jiems priklausiusius pastatus.
Atstatyti pilį pavyko tik 1978-1988 m. – tuomet joje įsikūrė Biržų viešoji biblioteka. Po metų, 1989-aisiais, pradėjo veikti Biržų krašto muziejus „Sėla“, saugantis svarbiausius istorinius faktus apie Biržus ir jų istoriją. Užsukus ten greičiausiai nustebsite sužinoję, kad Biržai garsūs ne tik alumi, karstiniais dariniais ar įdomiu apžvalgos bokštu.
Turtinga ekspozicija leis kaip reikiant pasinerti į „anuos laikus“, kai biržiečiai garsėjo kaip narsūs kariai, o šis kraštas – kaip reprezentacinė ir gynybinė Biržų – Dubingių Radvilų valda.
