Nemunas – čia pat, vos perėjus Rojaus kelią ir plačią pakrantės pievą. O tai, koks gyvenimas virė jame ir šalia jo prieš 100 ar 50 metų, pasakojo Panemunių regioninio parko lankytojų centro ekspozicija. Po ją vedžiojusi parko direkcijos vyriausioji specialistė Vaida Mozūraitienė pasakojo, į lankytojų centrą atėję žmonės pirmiausia turi progą įsitikinti, kur ir kas šiame regioniniame parke leidžiama, o kas griežtai draudžiama. Tarkim, teritorijos, kurias apžiūrėti galėsite nebent lydimi parko darbuotojų.
Paukščiai čiulba, kiškiai trepsi
Šis parkas nėra labai didelis – apie 11 tūkst. hektarų, išsidėstęs per kelis rajonus: nedidelė dalis Kauno rajone, tada Jurbarko rajonas, o kitapus Nemuno jau Šakių rajonas. „Mes išsidėstęs abipus Nemuno“, – sakė Vaida.
Pačiame lankytojų centre skamba gyvūnų balsai. Pirmojoje ekspozicijos salėje pristatoma parko gamta. Augalai, anot Vaidos, čia gana įprasti visai Lietuvai, tačiau ar kiekvienas žino, kad juodalksnis turi kankorėžius.
„Iš rečiausių augalų yra tulpmedis, kurį galima pamatyti dabar beveik visoje Lietuvoje, tačiau Veliuonoje auga seniausi – du didžiuliai medžiai, žydintys birželio pabaigoje-liepos pradžioje. Turime įvairių gyvūnų kaukoles, šalia jos paspaudus mygtuką užsidega šviesa virš kaukolės ir galima paskaityti, kaip tas gyvūnas atrodo bei išgirsti jo balsą. Įjungsiu kiškį – kiškiai nekalba, – ilgokai klausius vilkų kaukimo į pagalbą atskuba specialistė. – Kiškiai leidžia balselį, jeigu lapė ar vilkas juos pagauna, tada jie cypia. Šiaip kiškiai visą informaciją perduoda trepsėdami kojomis, pavyzdžiai, koks nors pavojus – vaikai, slėpkitės, patrepsi kojomis ir tą visi pakankamai gerai girdi, tada slepiasi.“
Paukščiai pristatomi parodant jų lizdus – remezos patinėlis „nusimezga“ savotišką kojinę, pakabina ant beržo ar karklo, kad siūbuotų, tada kviečiasi patelę. Žuvėdros vaikų čia neretai pavadinamos tinginėmis, nes upinė žuvėdra atneša kelis šapelius ir toks jos lizdas, o mažoji žuvėdra ir tiek nepasistengia. Bet tai itin saugoma paukščių rūšis, kadangi šie žvirblio dydžio paukščiai sparčiai nyksta.
„Būna metų, kai peri šešios poros. Pernai suskaičiavo 40 šių žuvėdrų, tačiau ne visos jos turėjo lizdus, lizdų buvo kur kas mažiau, kartais būna 10, jeigu 20 – tai čia labai daug. Jos kiaušinukus deda ir peri tik smėlyje, žvyre, ne žolėje. Ir tai būna arba bunų galas, arba salos Nemune. Jeigu salose vandens daug, jos apsemiamos, tai visi lizdai nuplaunami. Jeigu vandens mažai, salos susijungia su krantu, ateina lapės, usūriniai šunys, žmonės žvejoti ir tuos lizdus sumindo, net nepastebi“, – pasakojo V.Mozūraitienė.
Tarp žuvų karaliauja, žinoma, žiobriai – Jurbarko krašte itin mėgstama žuvis, čia net yra Žiobrių šventė. Akį traukia ir upinė nėgė, panaši į gyvatę.
Laiką skyrusi upė
Ekspozicija neleidžia pamiršti, kad Nemunas čia visada buvo ta ašis, aplink kurią sukosi gyvenimas.
Štai senas žvejas, gyvenęs šalia Veliuonos, bet kilęs iš Kubilių, pasakodavo: Mano mama visada sakydavo – mes jau dantis rakinėjam, o anoj pusėj žmonės dar pilvus glosto.
„Nemunas nuo XVIII a. pab. iki XX a. pr. buvo tikrąja šio žodžio prasme laiką skirianti upė. Kodėl taip atsitiko? Nes Abiejų Tautų Respublika buvo labai pažangi valstybė ir gyveno pagal Grigaliaus kalendorių, tačiau po padalijimo dešinėje Nemuno pusėje įvedė rusai Julijaus kalendorių, jie popiežiaus nepripažino, o ana pusė atiteko Prūsijai ir ten liko senasis laikas.
(…) Yra tokių atsiminimų, kad 1912 m. į Ilguvos dvarą iš Peterburgo atvažiavo kunigas Pranaitis, profesorius, jis Ilguvos bažnyčioje atlaikė Trijų Karalių mišias. Žiema, perėjo per Nemuną į Veliuoną ir ten atlaikė Bernelių mišias (Kūčių vakarą – red. past.). Tai čia toks užfiksuotas atvejis, kaip upė skiria“, – pasakojo V.Mozūraitienė.
Esama ir daugiau pasakojimų: „Štai senas žvejas, gyvenęs šalia Veliuonos, bet kilęs iš Kubilių, pasakodavo: „Mano mama visada sakydavo – mes jau dantis rakinėjam, o anoj pusėj žmonės dar pilvus glosto.“ Tai reiškia, kad pas juos pasninkas jau baigėsi, o kita pusė dar pasninkauja.“
Nemunas, anot Vaidos, labai kinta – ir ne tik istoriškai, bet ir jo vaizdas: pasirodo prieš šimtą metų upė beveik siekė Šilinės karčemą, dabar Nemuno krantas gerokai nutolo.
Tiltų nebuvo, ledu važiuodavo
„Šitoje vietoje Nemunas pasislinko apie 100 metrų – taip mes maždaug paskaičiavome, Jurbarko rajonas šioje vietoje padidėjo apie 100 metrų. Bet Šakių rajonas sumažėjo tik 30 metrų, nes nevienodai Nemunas juda.
Per Nemuną reikėjo kažkaip keliauti, keltis, o tiltų nebuvo – tik ties Tilže ir Kaune. Žmonės susisiekdavo valtimis, buvo keltininkai, kurie keldavo iki pat, kol sustoja ledai. Kai jau pasirodydavo ižas, ledai eidavo, keldavo dviese, nes vienas ledus nustumdavo, kitas irkluodavo. Yra tekę girdėti tokių atsiminimų, kad žmonės kėlėsi ties Veliuona per Nemuną ir sušalo valtis vidury Nemuno. Išlipti nebuvo kaip, naktis, tamsu, tai jie ir šokinėjo per naktį, kad nesušaltų. Ryte šaukė, mosikavo, kaimynai atėjo. Eidavo per užšalusį Nemuną su dviem ilgom lentom, viena eina, o kitą nešasi, kad neįkristų. Tad išvadavo tuos plaukusius žmones, o po kelių dienų, kai ledas sustiprėjo, atėjo, išsipjovė valtį ir parsitempė“, – ne vieną Nemuno istoriją žino Vaida.
Kai Nemunas sustodavo – taip sakoma apie užšalusią upę, juo važiuodavo net mašinos. Pasak Vaidos, važiuojant automobiliu privaloma buvo atidaryti dureles, nes jeigu mašina imtų skęsti, tuomet spėtum iššokti.
Per Nemuną reikėjo kažkaip keliauti, keltis, o tiltų nebuvo – tik ties Tilže ir Kaune. Žmonės susisiekdavo valtimis, buvo keltininkai, kurie keldavo iki pat, kol sustoja ledai.
Būdavo ir taip, kad vos perėję per Nemuną žmonės pamatydavo, kad upė pajudėjo. „Kad įlūžtų visa mašina, net vyresni žmonės sako negirdėję. Būdavo nužymėtas gairėmis kelias per Nemuną – pagaliai su bambaliais. Praeidavo vienas ir pažymėdavo“, – sakė V.Mozūraitienė.
Į Panemunių regioninio parko direkcija prieš 8-10 metų dar buvo atėjusios dvi moterys iš kitapus esančio Gelgaudiškio pasiklausti dėl statybų. Vaida prisiminė, kaip specialistai prašė parodyti dokumentus, nes tik tuomet galėtų tiksliai atsakyti. Bet moterys jų neturėjo, nes bijojo, „o jeigu įkrisim“.
Jurbarke buvo keltas, Nemuno plukdyti sieliai. Dabar to jau nepamatysi. Nebent valtį ar laivą.
Plaukti sausuma
Valtį turi ir Panemunių regioninio parko direkcija savo ekspozicijoje. Įsėdus į ją pasijunti lyg išties plauktum. Kaip sako Vaida, paplaukioti sausuma pasitaiko nedažnai.
Šioje patalpoje, vos peržengus slenkstį, nupurto šaltis. Vaida juokiasi: karčemą mėginta išsaugoti kuo autentiškesnę, tad šildymo salėje nėra – tai buvusi vežiminė, kur su arkliais atvažiavę žmonės vežimus palikdavo ir eidavo į karčemą. Žiemą, šaltą pavasarį tai nuteikia ne itin maloniai, užtat karštą vasaros dieną šioje patalpoje atsidurti yra tikra atgaiva.
Valčių čia esama kelių – autentiškų vietos meistrų, kurie praktiškai išnyko, nors vienas kitas dar moka pasidaryti. O ant sienos direkcija demonstruoja savo lobį: „Mūsų brangiausias, svarbiausias eksponatas yra Merkinės laivas, rastas Nemune ties Merkine. Jis visas medinis, kamšytas samanomis, iš samanų padaryta zuja (virvė). Yra nustatyti tikslūs jo metai – 1757 m., tai medienos nukirtimo data. Tokius laivus darydavo iš tais metais ar prieš metus nukirstos medienos, nebūdavo ji laikoma dešimtmetį ar ilgiau.“
O tada jau lipame į valtį, kuria kviečiama paplaukioti sausumoje. „Sausumoje nelabai kur paplaukiosite. Vandenyje galite, o sausumoje retai, – šypsosi Vaida. – Plaukiant galima ir žvejoti, čia yra bučiai – tuščiaviduriai, į vidų žuvis įplaukia, bet atgal išplaukti negali. Turime ir tinklus, bet su jais žvejoti yra draudžiama. Pats žiauriausias dalykas yra žvejyba su žeberklais, jie kaip šakės. Su žeberklais žvejoja vėgėles, kadangi šios žuvys eina į kraują – užtenka vieną sužeisti ir į kraują suplauks daugybė.“
Norint laivą sustabdyti, reikia inkarą išmesti – toks mechanizmas irgi direkcijos ekspozicijoje yra.
