Prieš kelis metus atidarytas Šiaulės žemės apžvalgos bokštas traukia lankytojus. Įlipus į 21 metro aukščio bokštą galima tyrinėti kalvotas, pelkėtas ir miškingas apylinkes, įžvelgti Šiaulius, Radviliškį, netgi iš Rėkyvos durpyno kylančias dulkes.
Vaizdai iš poros dešimčių metrų aukščio žavūs, bet dar labiau intriguoja pasakojimai apie visai šalia esantį piliakalnį. Jis daug šimtmečių buvo svarbus vietos žmonėms, o dabar jį naujai populiarumo bangai pakėlė 2016 m. pastatytas apžvalgos bokštas. Jeigu jau atvyksti į bokštą, tuomet nueisi ir ant kalno.
Religinių apeigų vieta?
Kudinų piliakalnis dar vadinamas ir Šiaulės, ir Bažnyčios kalnu. Pastarąjį vardą gavo nuo legendos – pasakojama, esą čia yra už kažkokias gyventojų nuodėmes užpustyto kaimelio bažnyčia. Šalia esantis mažesnis kalnas esą slepia varpinę. Netoli – ir Kartuvių kalnas.
Tytuvėnų regioninio parko vyr. specialistė (kultūrologė) Agnė Buchaitė pasakojo, kad šias vietas supa nemažai legendų. Jei ant kalno rasi kaspiną ir jį patrauksi, iš po žemių iškelsi visą kaimelį. Jei pridėsi ausį prie kalno, išgirsi palaidotos bažnyčios varpų gausmą. Esą kažkas ir bandė atkasti kaimą, bet tai visas darbas būdavo užverčiamas, tai kasėją taip susukdavo, kad jis negalėdavo toliau dirbti.
Pasakos pasakomis, bet kai kurios šimtmečius gyvuojančios vietos gyventojų kalbos turi ir kažkiek pagrindo.
Tai, kad kalnas buvo labai svarbus, rodo ir ant jo pastatytas didelis kryžius. XIX a. viduryje čia stovėjo medinis, jo pašventinti atvyko net pats Motiejus Valančius. Anot parko kultūrologės, jau vien tai rodė, kiek pastangų Bažnyčia dėjo tam, kad čia nukonkuruotų senuosius tikėjimus.
„Jiems reikėjo numušti žmonių mintis į kitą pusę“, – pasakojo ji. Kunigai turėjo aktyviai raginti žmones nusisukti nuo senųjų papročių, pamiršti apeigas, pasakojimus apie vaidilutes, šventąją ugnį ir žynius.
„Žinoma, šitie pasakojimai apie senųjų tikėjimų apeigas čia buvo suromantizuoti XIX-XX sandūroje, bet jie negali būti visai be pagrindo“, – aiškino A.Buchaitė.
Į vieną pusę nuo stačių (net 70-80 laipsnių) piliakalnio šlaitų plytėjo pakankamai didelė gyvenvietė, kurią archeologams ištyrinėti dar reikia laiko. Ji buvo tik perpus mažesnė nei Kernavėje – maždaug 2,5 ha dydžio. „Tokio dydžio gyvenvietėje tikrai turėjo būti kažkoks šventikas, dvasinė vieta. Galbūt ne ant paties kalno, gal šalia jo“, – aiškino A.Buchaitė.
Vieta, kur krito kalavijuočiai?
Dar viena legenda – esą šiose apylinkėse vyko mūšis, ir prasivėrusi žemė prarijo priešo kariuomenę. Ar tai galėjo būti kalavijuočiai, kariavę Saulės mūšyje? Šios vietovės – dar viena galima legendinio 1236 m. mūšio vieta.
„Visi tempia tą paklodę į savo pusę, – apie tikrosios Saulės mūšio vietos paieškas sakė A.Buchaitė. – Bet pagal apylinkių aprašymus, nuo seno esančius vietovardžius galima manyti, kad tai turėjo vykti kažkur čia.“ Čia iki šiol daug vietų savo pavadinimuose turi „šiaul“ šaknį.
Anot jos, grupelė mokslininkų vis drąsiau kelia hipotezę, kad šiose kalvotose ir pelkėtose vietose lietuviai sutriuškino kalavijuočius. Tokią teoriją atitinka ir piliakalnio amžius.
Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto docentas mokslų daktaras Gintautas Zabiela šiemet kasinėjo Kudinų piliakalnį ir rado daiktų, kurie galėtų įrodyti, kad ant jo žmonės gyveno ir XIII a. Buvo rasta keli sluoksniai grindinio, papuošalų, darbo įrankių, kaulų fragmentų. Radiniai tiriami, o kitais metais tyrinėjimai bus tęsiami.
Žurnalistų turą po Žemaitiją organizavo Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos.
