Vietnamas – kaip lotosas, kurio nuostabūs žiedai, be puošybos, dar tinka žaliajai arbatai aromatizuoti, sėklos – raminamajai arbatai ruošti, lapai – virtiems ryžiams pridengti, o šaknys – tiesiog maistui. Vietnamas nepaprastai įvairus ir kiekvienas jame atras tai, kas jam suprantama ir priimtina. Kai kas matys netvarką bei chaosą Hanojaus ir Saigono gatvėse, kuriose kasdien zvimbia bent devyni milijonai motorolerių, kiti – chaotišką, bet kartu ir savomis taisyklėmis paremtą eismą.
Gamtos mėgėjai pasidžiaugs tegu neaukštais, tačiau vaizdingais kalnais bei ryžių terasomis šiaurinėje ir centrinėje Vietnamo dalyse, į UNESCO sąrašą įrašytos Ha Longo įlankos vaizdingumu bei Mekongo deltos didybe. Progreso gerbėjai – įspūdingais Hujė, Huajano ir Saigono miestų centrais bei jų netikėtai aktyviu ir gerokai vakarietišku naktiniu gyvenimu.
Archajiška Vietnamo autentika išbarstyta šiauriniuose Lao Cai provincijos kaimuose, kur tautinius rūbus kasdien nešiojančios patyrusios juodųjų Hmongų audinių dažytojos vaikšto pajuodusiomis nuo dažų rankomis, o nepatyrusios – ir panosėmis. Čia būsimos nuotakos ne merginamos, o grobiamos. Čia dažnai ignoruojami ir šalies įstatymai, leidžiantys tuoktis nuo 18 metų. Jei rimti jausmai širdį užplūdo, o ir vietinis šamanas matė ženklus, kad ši santuoka bus laiminga, trauk devynios tą civilinį kodeksą.
Šiaurėje ryžių derlius nuimamas tik sykį per metus, taigi, turėdamos laiko, prieš lauko darbų sezoną ir po jo, vietinės tautiškai pasidabinusios įvairaus amžiaus damos neįkyriai asistuoja po jų teritoriją vaikštinėjantiems turistams, bandydamos palaikyti nesudėtingą pokalbį ir aprūpinti juos lauktuvėmis. Kartais tai vyksta visai žaismingai, o kartais pagalvoji sau, kad geriau jau jos pėdintų kokių vaistinių žolelių rinkti ar gyvačių gaudyti...
Vietnamo miestai ypatingi savo natūralaus kaimiškumo priemaiša. Pačiame Hanojaus centre pusę penkių ryto gieda gaidys. O už kampo – jo giminaitis jau paruoštas pakeliui į vietnamietiškos sriubos pho puodą, kiaurą parą alkanų vietinių ir turistų džiaugsmui. Gatvės maisto kultūroje galioja atvirkštinio proporcingumo principas: kuo vargingesnė įstaiga – tuo skanesnis maistas. Ranką prie širdies – jei Lietuvoje tokiomis sąlygomis jums siūlytų pasivaišinti, dauguma atsisakytumėte nemirktelėję ir, ko gero, netgi nemandagiai.
Kita vertus, jei tikėsitės, kad čia kas antrą žingsnį jums siūlys keptą žiurkę, šunį, varlę ar skorpioną, vėl teks nusivilti. Tiksliau – paieškoti. Ir gerokai. Bet anksčiau ar vėliau – sėkmingai. Tik masažo salonų ieškoti nereikės. Pastarųjų itin gausu, profesionalumo ir kainų amplitudė taip pat plati ir ne visada suprantama. Už 100–200 000 dongų jums išmasažuos pėdutes, už 300–600 000 – visą kūną. Jei turėsime galvoje, kad dongų (verčiant į lietuvių kalbą – varis arba bronza) už eurą galima gauti 25 000, nenuostabu, kodėl tiek turistų lepinasi šiais malonumais.
Apsidairius atrodo, kad hanojiečiai ir saigoniečiai bei šių miestų svečiai tik valgo, lanko masažo salonus ir važinėja motoroleriais. Na, dar prekiauja ir siuva. Prekyba matosi gana akivaizdžiai, o štai siuvyklos yra dviejų pagrindinių formatų – didžiuliai fabrikai, kuriuose dirba po šešiasdešimt tūkstančių darbuotojų ir kurie aprūpina visus žymiausius pasaulio prekių ženklų gamintojus, bei mažulytės, vieno kambario dydžio „ateljė“, kurių kampe sėdi kokia močiutė, grindimis ropinėja tuoj ant kojų stosiantis vaikiukas ir pagal klientų centimetrus platinami, siaurinamai ar naujai siuvami bet kokio modelio rūbeliai. Nuo pižamų iki smokingų. Per valandą ar parą laiko ir su pristatymu į jūsų viešbutį. Ir jūs dar neturite šilkinės pižamos?
Statistika begėdiškai deklaruoja, kad didžioji dalis vietnamiečių – nereligingi arba išpažįsta vadinamąją vietinę religinę tradiciją, į kurią įeina protėvių kultas. Tačiau nutriušusių, apleistų pagodų nesimato, prie visų, net ir mažiausių, kažkokio stebuklo veikiami negęsta smilkalai. Net prie autobuso registracijos numerio prisuktas tam tikras laikiklis smilkalams, kuris naudojamas pagal paskirtį.
Istoriškai susiklostė, kad budizmas buvo labiau paplitęs šiaurinėje Vietnamo dalyje, o krikščionybė – pietinėje. Būtent čia 1926 metais gimė dar viena budizmo, taoizmo ir kriščionybės elementų turinti Kaodai bažnyčia. Pastarosios išpažinėjų skaičiuojama daugiau kaip penki milijonai. Nepanašu, kad komunistai Vietname rimtai kovojo su žmonių religingumu.
Tai matyti ir iš „dėdulės Ho“ (taip jie vadina Hošiminą) – paskutinio noro būti kremuotam pelenus išbarstant visose suvienyto Vietnamo dalyse. Šio noro vietiniai komunistai neišpildė, sovietų specialistų padaryta mumija laikoma mauzoliejuje, kurio lankymas, gerbiant vietnamiečių vertybes ir pažiūras – pageidautinas. Nesiraukykit. Smalsiam keliautojui įdomu viskas.
Egzotiška autentika, ypač kam dar nėra trisdešimties, bus auksiniai Hošimino biustai, sovietinių laikų ir lygio propagandiniai plakatai, bylojantys apie darbininkų, valstiečių, inteligentijos ir, be abejo, kariuomenės draugystę bendradarbiaujant šalies šviesios ateities statybose. Įdomiausia, kaip vietnamiečiai pasakoja apie savo „rinkimus“ ir jų privalumus: „Mes neeikvojame energijos ginčams, – sako Hanojaus gidas. – Mūsų politika yra stabili, nesikeičianti ir todėl paranki užsienio investuotojams.“ Aišku. Toliau šitos temos negvildenam.
Tiesa, taip laukiami užsienio investuotojai, kurie iš tiesų gana sparčiai perkelia gamybą iš Kinijos į Vietnamą, yra įspėjami, kad tik dvidešimt procentų Vietnamo kelių asfaltuoti. Tad greitai, nebrangiai ir kokybiškai pagaminti Vietname galima, o štai transportavimas kol kas yra silpnoji grandis. Tiesa, intensyviai stiprinama. Kelius tvarko nestabdydami eismo ir taip suorganizuodami keliautojams šiokių tokių papildomų nuotykių.
Vietname yra aštuoni UNESCO pasaulio paveldo sąrašo objektai – penki kultūros, du gamtos ir vienas mišrus. Iš jų net keturis, ko gero, įspūdingiausius, lankome su „GRŪDOS“ keliautojais.
Apžiūrime Ha Longo įlankos uolas, panašias į natūralias dekoracijas, iš už kurių, atrodo, tuoj išlįs milžiniškos King Kongo rankos. Žymus vietnamiečių rašytojas ir poetas Xuân Diệu apie Ha Longą yra pasakęs: „Tai tarsi nebaigtas Dievų darbas... Lyg milžinai būtų žaidę ir netikėtai viską palikę.“ Vykstame ir į senomis pirklių tradicijomis garsėjantį Hoi An miestą. Nors savo adresu jis ir neturi tokių literatūrinių ištarmių, tačiau keliautojus paperka paslaugumu, įvairove, prieinamomis kainomis, o saulei nusileidus – dar ir stebuklingai jaukiu apšvietimu, kuriuo grožimasi vaikštant krantine po naktinį turgų ar plaukiant smagių laivuotojų vikriai naviguojamomis valtelėmis.
Lankome ir Hue monumentus, kuriuos sudaro Nguyen dinastijos karalių kapai ir rūmai. Vaizdai kelia prieštaringus jausmus – estetinį pasigėrėjimą ir ramybę, žinant, jog visa tai buvo statyta paskutinių dviejų šimtų metų laikotarpiu, veikiant prancūzų politinei bei kultūrinei įtakai. Taip pat – trapumo pojūtį, nes prieš penkiasdešimt metų imperatoriaus rūmai buvo karo veiksmų zona. Praėjus dar 25 metams šie rūmai tapo pirmuoju UNESCO saugomu objektu Vietname.
Desertui – miestas itin romantišku ir kvapniu kaip vietnamietiška kava pavadinimu – Saigonas. Oficialiai – Hošiminas, bet tik oficialiai. Oficialumas Saigone apsiriboja buvusiais Pietų Vietnamo prezidento rūmais, kuriuose lankėsi JAV prezidentas R.Nixonas ir kurie nuo to laiko beveik nepasikeitė, išsaugodami septintojo dešimtmečio architektūros sprendimus ir interjerą. Visa kita – labai liberalu. Eismas, elgesys, apranga... Ir staiga – kažko trūksta. Nepatikėsite – šiukšlių! Saigonas gerokai švaresnis už kitus Vietnamo miestus ir tai jį daro dar jaukesnį vakariečio akiai ir širdžiai.
Visai greta Saigono yra visiškai kitokio žanro objektas – Cu Chi tuneliai. Viena yra žinoti metus, metrus ir tūkstančius, visai kita – pačiam pamatyti ir paropinėti neišplatintais, turistams nepritaikytais, originaliais šešiasdešimties centimetrų pločio ir aštuoniasdešimties centimetrų aukščio tuneliais, kurie buvo ir namai, ir kovos laukas. Atmetus politinius ir ideologinius karo aspektus lieka didžiulė pagarba žmonėms, kurie nepaprastai sunkiomis sąlygomis kovojo už savo šalį ir įsitikinimus.
Tačiau ne kalnai ar salos, gyvatės buteliukuose ar kepti šunys ant prekystalių, ir net ne Hošiminas – tiek betoninis miestas, tiek „dėdulė Ho“, yra Vietnamas. Vietnamas yra tie nedidelio ūgio ir milžiniško darbštumo žmonės, iškovoję ir apgynę savo šalį, ištvėrę amerikiečių napalmą ir sovietų komunizmo statybas, dabar kantriai besiropščiantys iš savo tunelių – tiesiogine ir perkeltine prasme – šviesos link.
Mieli nedidukai vietnamiečiai kai kur jau išmoko išnaudoti turtingų europiečių silpnybes ir privalumus, kai kur – dar ne. Todėl pamatyti, pažinti ir iš jų pasimokyti keliaujama dabar. Kol dar visur nenutiesė šešių juostų greitkelių, nenuvertė visų lūšnynų, nepristatė blizgaus stiklo namų, o ryžius vis dar sodina rankomis, padedami nuostabiai gražaus žvilgsnio buivolų, kurių akyse gali pamatyti savo atvaizdą...
Artimiausios kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ kelionės į Vietnamą – 2020 m. sausio 18 d., vasario 17 d., kovo 14 d. ir balandžio 4 d. (garantuotas išvykimas, liko 7 vietos). Yra ir daugiau datų.
Kitas keliones į Aziją galite rasti ČIA.
