Mūsų, VšĮ „Integracijos centro“, biuro kelionės šiaurinėje Vietnamo dalyje prasidėjo nuo Thai etninės bendruomenės. Gyvenimas Vietnamo džiunglėse yra gana egzotiška pramoga – nakvynė mediniuose nameliuose, kuriuose apie langų stiklus galima pasvajoti ir vienintelis šilumos šaltinis yra tinklelis nuo uodų arba... ryžių vynas. Kurį, beje, Thai bendruomenė gamina pati. Kaip ir ryžių paplotėlius, ryžių pyragą, ryžių arbatą, ryžių.. sąrašą galima tęsti ir tęsti.
Dirbti gana lengva – internetas puikus, ramuma sutrukdoma tik džiunglių gyvūnų arba vakarais pramogaujančių bendruomenės narių, kurie išmokė šokti su bambuko lazdomis ir pasidalino tradicinėmis dainomis. Žinoma, prieš tai etninėse bendruomenėse gyvenantys vietnamiečiai būtinai atsiklaus, paprašys, atsiprašys, padėkos ir labai svetingai pakvies prisijungti, nes jų mandagumo koeficientas viršija visas įmanomas europietiškas normas. Visai kitaip nei sostinėje.
Hanojus gyvena gatvėje – gatvėje pjaustoma mėsa, dorojama žuvis, ten pat valgoma, plaunami indai, auginami vaikai, gaudomi prabėgantys tarakonai, pardavinėjamas maistas ir kitos gėrybės. Kiekviename žingsnyje sukasi miestą užplūdę vietnamiečiai ir jų motoroleriai. Juokinga, kad susilažinę su bendradarbiais, kuris bus pirmas, palindęs po motorolerio ratais, patys buvome tie, kurie ragino judėti Vietnamo gatvėse žioplinėjančius turistus. Apie tai – kita istorija, tačiau darbas sostinėje buvo itin sunkus – kiekviename kampe nematyta įdomybė ir noras susipažinti su vietine kultūra viliojo atsiplėšti nuo kompiuterių ir susipažinti su gatvės gyvenimu.
Mūsų įgyvendinamo Erasmus+ projekto „Second chance“ (liet. „Antrasis šansas“) dėka čia sutikome ir vietinius vaikus, kurie, pabėgę nuo savo šeimų dėl skurdo ar kitų priežasčių, plėšikauja, perpardavinėja prekes, yra skriaudžiami ir prievartaujami. Vietname lankytos nevyriausybinės organizacijos suteikė vilties, kad situacija šalyje gerėja, nors ir mažais žingsneliais.
Nuo gyvybingo ritmo, pilnomis minčių galvomis pabėgome į turistų pamėgtą vietą šiaurinėje Vietnamo dalyje – Halongo įlanką. Įsikūrę kruize tarp 1967 salų negalėjome patikėti, kad tokie rojaus kampeliai egzistuoja. Kanojomis pasiekėme salų gyventojus – turistų nebijančias ir mielai maistą atiminėjančias beždžionėles.
Vietiniai vietnamiečiai čia kiek apsukresni. Žino, kad turistams kainas galima pakelti, tačiau šviežios jūros gėrybės ir neretai prisimenamos laimingos valandos nuolaidos visai nesupykdė ir kiek didesnėmis nei Vietname įprasta kainomis. Internetas viduryje salų, kur po žvaigždėtu dangumi praleidome savo naktį, beveik neveikė, tad darbai nukeliavo į šalį.
Galėjome pasimėgauti vietinių vietnamiečių taip pamėgta karaokės pramoga. Kiek nejaukiai pradėję, greit įsidrąsinome, nes Vietname dainuoja visi – nesvarbu, kokie gebėjimai, svarbu – smagu.
Paskutinė stotelė – kalnuotas Sapos regionas. Vaizdai pro langus priminė mažus Italijos miestelius, o vietinės kavinės savo maisto racioną pritaikiusios vakarietiškam skoniui – picos, burgeriai, vištienos šniceliai ir makaronai. Pasigedome vietnamietiško maisto, kuris per dvi savaites tapo itin mėgiamas, net jei šioje teritorijoje apie maisto gaminimo higieną klausimų nebeturėjome.
Išsinuomojome motorolerius ir pabėgome į mažesnius Sapos regione įsikūrusius miestelius, kuriame atradome tikrąjį grožį ir beprotišką žmonių geranoriškumą. Gyvenviečių tyrinėjimas pasibaigė vietinėje ligoninėje, kuri, beje, buvo itin sterili. Mus apžiūrėję gydytojai puikiai kalbėjo ne tik anglų kalba, bet ir kūno kalba, tyliai besijuokdami iš turistų, bandančių savo laimę chaotiškame Vietnamo eisme.
Na, bent jau čia buvome labai darbingi, bintuotomis kojomis įsitaisę tarp gražiausių vaizdų ir mėgaudamiesi šviežiai spaustomis vaisių sultimis, kurios Vietname randamos ant kiekvieno kampo.
Kultūrinio šoko nepatyrėme, nes keliaujame jau daug metų. Visgi vietnamiečių kilnumas, nuoširdumas ir puikus humoro jausmas lengvai sužavi ir kviečia sugrįžti ten dar kartą. Jau nekalbant apie maisto (2-3 EUR) ir apgyvendinimo (10 EUR) kainas. O tikrasis šalies žavesys ten, kur turistų takai dar nepraminti. Keliaukit.