Po trijų skrydžių, užtrukusių 18 valandų, nusileidome buvusiame Saigone, šiuo metu žinomame kaip Hošiminas. Dauguma vietinių iki šiol jį vadina Saigonu, o kaimuose žmonės apskritai linkę nepripažinti naujojo pavadinimo.
Oro uostas, kaip oro uostas. Greta – šimtai taksi su užkeltu tarifu laukia turistų. Išlaidauti nesame nusiteikusios, todėl patraukiame link traukinių stoties, nes tikroji mūsų kelionė dar net neprasidėjo.
Traukinių stotis užrakinta, tačiau Azijoje visi vieni kitiems tiesia pagalbos ranką, tad po keliolikos minučių mus įleidžia į stotį palaukti likusias penkias valandas iki traukinio į Mui Ne.
Kas yra Mui Ne? Mano akimis – rusų turistų kurortas. Nieko prieš juos neturiu, tačiau šis dviejų žodžių junginys nusako viską.
Tai miestas – didelis šiukšlynas, kuriame pilna turistų išlepintų barų. Eini ir jautiesi lyg vaikščiojanti piniginė. O aš, atsiprašau, nepratusi, kad į mane žiūrėtų kaip į banko sąskaitą.
Mui Ne yra ir jėgos aitvarų rojus, tačiau kalėdinis taifūnas Filipinuose sustabdė vėją, todėl dabar čia štilis.
Raudonos ir baltos kopos, žvejų kaimelis, kuris, tiesą pasakius, vertas visos „Travel“ laidos. Tik, deja, to kvapo, kurį čia jauti, neįmanoma nupasakoti, kaip ir atskleisti nuotraukomis ar video medžiaga tų vaizdų, kai vaikai žaidžia šalia negyvų žuvų, krabų ir kalno šiukšlių, o vietiniai nuo ryto iki saulėlydžio vynioja tinklus.
Dar viena turistinė atrakcija – Fairy Spring. Jos metu siūloma pasivaikščioti basomis po upę, kuri veda prie miniatiūrinio krioklio (nuotraukose jis, beje, per daug hiperbolizuotas, todėl atrodo lyg būtų Niagaros brolis dvynys. Iš tiesų taip nėra).
Yra čia ir gerų dalykų. Vienas tokių – vietinis maistas, kuris toks skanus, kad net pamiršti apie higieną tos vietos, kur jis pagamintas.
Vietnamietiški blyneliai su krevete ir kiauliena bei daigais, padažas, įpiltas į plastikinį maišiuką – viskas patiekiama ant stalo su centimetro dulkių sluoksniu. Tačiau valgai ir nori pirštus aplaižyti – taip skanu.
Ypatingas ir chaosas gatvėse. Kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, jis atrodo idealiai sustyguotas.
Vis dėlto kur kas daugiau neigiamų dalykų. Arba tiksliau – pervertintų. Saulėlydžiai – nieko ypatingo, vanduo purvinas, paplūdimiai siauri ir pilni šiukšlių, o vietnamietis turbūt su tavim lengviau susišnekės rusiškai nei gestų kalba. Bet, jei nori baltos mišrainės iš vietnamiečio rankų ošiant palmėms –prašom: 4 valandos nuo Saigono ir tu jau čia – „turistų rojuje“.
Mui Ne neužsibuvome, nes žinome, kad Vietnamas turi tikrai daug daugiau. Pailsėjusios supratome, kad pats metas važiuoti į oro uostą ir perkelti save į „Bounty“ salą, kuri šiuo metu mums – lyg pažadėtoji žemė.
Naktis autobuse su gultais, lekiančiame tokiu greičiu ir lenkiančiame visus iš eilės, neleido pailsėti. Guostis belieka tuo, kad į vietą atvažiavome net valanda anksčiau laiko.
Autobusų stotis 5 val. ryto kvepia taip, lyg mėsos fabrikas, metus prabuvęs be elektros. O vietoj „vyšnios ant viršaus“ taksi vairuotojas nusprendė užsidirbti ir pasiimti mūsų daiktus be grąžinimo garantijos. Jei kalbėsime paprastai – mus apvogė. Bet nepyksi ant žmogaus, kuris nusprendė, kad tavo daiktai jam yra reikalingesni nei tau. Taigi, taip neplanuotai mūsų kuprinės gerokai palengvėjo.
Tikriausiai jums kilo klausimas, kada gi pasakojime atsiras „tie motociklai“. Patikslinu: mūsų dar laukia skrydis į Hanojų. Juk reikia atostogų ne tik sielai, bet ir kūnui. Ypač kai po to laukia 2000 km kelyje. Be to, Naujuosius sutikti norėjosi tyliai ir ramiai.
