Prieš kelerius metus Smiltynės teritorijos svarbą miestui ir būtinybę steigti kurortą viešumon vis kėlė dabartinis Aplinkos ministras Simonas Gentvilas. Pastarosiomis dienomis Seimo narys Kęstutis Masiulis netikėtai kreipėsi į ministrą kviesdamas imtis lyderystės kuriant naują kurortą Smiltynėje.
„Aplinkos ministerijai pavaldžios institucijos kontroliuoja Smiltynės plėtrą, todėl ministras S. Gentvilas, kuris yra klaipėdietis ir puikiai žino visas problemas, galėtų kviesti atsakingus pareigūnus bendram darbui. Smiltynė arti miesto, puikus susisiekimas, graži gamta, jūra, paplūdimiai, yra lengvai išgaunamas šiltas geoterminis vanduo, bet kartu ši vieta apleista ir labiau primena Kaliningradą, o ne netoli esančią Nidą. Esami mūsų šalies kurortai prie jūros šiandien vasaromis yra perpildyti, todėl kyla kainos, smunka kokybė, o dalis žmonių tiesiog nebesirenka atostogų Lietuvoje. Smiltynė galėtų tapti dar vienu Lietuvos kurortu, kur derėtų gamta su poilsiui ir pramogoms pritaikyta infrastruktūra“, – sakė parlamentaras.
Iki Antrojo pasaulinio karo Smiltynė buvo mėgstama žmonių poilsio vieta, veikė kavinės, viešbučiai, tačiau 1946 m. kartu su visa Kuršių nerija pateko į draudžiamąją pakrantės pasienio zoną ir prarado kurorto statusą.
Iki Antrojo pasaulinio karo Smiltynė buvo mėgstama žmonių poilsio vieta, veikė kavinės, viešbučiai.
„Smiltynės plėtrą stabdo ypač didelis biurokratizmas, institucijų nesusikalbėjimas ir vizijos trūkumas. Štai norint atstatyti karo metais sugriautą kavinę, reikalingas bent 10 institucijų derinimas ir kiekviena mato reikalą iš savo varpinės, bet niekam nerūpi bendra nauda žmonėms. Pavyzdys yra Šventosios uostas. Buvo 20 metų kalbama, kad reikia, bet tik dabar, visiems suderinus viziją, prasidėjo darbai ir tai bus Šventosios sėkmės istorija“, – kalbėjo K.Masiulis.
Pats S.Gentvilas sako, jog Klaipėdos savivaldybėje šis klausimas nepajuda jau ne vienerius metus, nes neparengiami reikiami dokumentai.
„Sena idėja, bet žinau, kad savivaldybė turi paruošti namų darbus. Tai turizmo schemos neparuošia, tai dar kažko nepadaro. Aš panešiosiu tuos dokumentus, būsiu ministerijos kojos, bet padarykime namų darbus“, – 15min sakė ministras.
Bent pasodintų gėlių
Klaipėdos savivaldybės teritorijon patenkanti Smiltynė yra ir Kuršių nerijos nacionalinio parko dalis. Jo vadovė Aušra Feser sako, kad kurorto siekimas yra sveikintinas, nes kurortas reiškia kokybę, tačiau kol kas šiai Klaipėdos teritorijai dėmesio itin stinga.
„Smiltynėje visada daug žmonių, bet išlipus iš kelto kurorto neprimena. Klaipėdos savivaldybė turi atkreipti dėmesį ir pradėti kurti – nėra nė gėlės pasodinta, apželdintojai kojos nėra įkėlę, ko gero. Gal ir bjauriai kalbu, bet tai tiesa.
Išlipus iš senos perkėlos, keletas verslininkų - ir tai puiku - verslą vykdo, bet tas verslas ir kavinės neatitinka šiuolaikinio kurorto lygio. Kurortui keliami didžiuliai reikalavimai, susiję su kokybe – turi būti švarus oras, vanduo, priežiūra, informacijos centras, medicinos punktas, paslaugos, nuotekos, viešieji tualetai Jei įsivaizduojama, kad su kurortu prasidės pigios paslaugos ir atrakcijos, taip nebus“, – kalbėjo A.Feser.
A.Feser sako mačiusi rekonstrukcijos projektą, kuriuo kardinaliai pasikeistų praėjimas į centrinį paplūdimį.
„Pažiūrėkit, kaip atrodo ta sena betoninė siena - iš sovietmečio ten neišėję. Gražus projektas, apšvietimas, savivaldybė padarius, bet supratau, kad judesio nėra. Kiek žinau, yra sukurta miško parko koncepcija, ir viskas, – sakė parko vadovė.
– Prie pat Senosios Smiltynės perkėlos, kur arkliukai sukinėjasi, yra didžiulis sklypas, numatyti pastatai, bet nuomininkai nežada nieko statyti ir stato kioskus. Pasakėme, kad tai paskutiniai metai, ir turi daryti, kas priklauso pagal detalųjį planą. O pagal detalų planą numatytas nemažas užstatymas – tai gali būti viešbutis, restoranai, prekyba, bet tuo nesidomima. Keista, kad tai tokioje vietoje, prie jūros“.
A.Feser teigimu, Neringos savivaldybėje viešosios erdvės itin išgražėjo, kuomet savivaldybė ėmėsi iniciatyvos, o netrukus prisijungė ir privatus verslas. Moteris tikra, kol miestas investicijų nedarys, nieko ir nebus.
Šiemet būta verslininkų noro prie Senosios perkėlos pastatyti didžiulį batutą, tačiau Kuršių nerijos nacionalinis parkas paprieštaravo. Anot A.Feser, tokia kryptimi eiti nebus pritarta. Pastebėta, jog triukšmą kelią ir alumi prekiaujanti kavinaitė. Ši erdvė reikalauja tyliųjų zonų ir estetinio požiūrio.
„Mes už tą kokybę, bet čia, tokioje vietoje, reikia kurortą kurti kitokį“, – įsitikinusi vadovė.
Planų yra, bet užtruks
Klaipėdos savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo vyr. patarėjas Ričardas Zulcas 15min priminė, jog savivaldybė pernai Ekonomikos ir inovacijų ministerijai teikė paraišką dėl kurortinės vietovės įteisinimo Smiltynėje, tačiau ji buvo atmesta, nes dar nėra patvirtintas miesto bendrasis planas.
R.Zulco teigimu, nepaisant to, nesnaudžiama ir esama realių planų, susijusių su Smiltyne – tai miško parko kūrimas, turima iniciatyvų atstatyti senąją smuklę ir kitų planų. Tiesa, anot patarėjo, iniciatyvos pavienės ir būtent po poros metų planuojamas sukurti parkas jas apvienytų.
„Bendrovė „Bauland“, jaunų, profesionalių kraštovaizdininkų būrelis, kartu su savivaldybe, Kuršių nerijos nacionaliniu parku, Kretingos urėdijos Klaipėdos skyriumi, vietos seniūnaite, parengė Smiltynės miško parko koncepciją, kurioje numatyti keturi teminiai takai su minimalia invazija į gamtą, tiesiog kaip nauja pasivaikščiojimo vieta klaipėdiečiams ir svečiams.
Dabar esame parengę techninę užduotį, ruošiamos konkurso sąlygos takų projektavimui, įjungėme ir esamų blogos būklės takų rekonstrukciją. Kalbu apie taką nuo Jūrų muziejaus, vadinamojo eksperimentariumo, kuris statomas, iki pietinio molo, taip pat asfaltuotas takas nuo molo iki gelbėjimo stoties palei kopagūbrį“, – pasakojo R.Zulcas.
Pažintiniai takais skirsis savo temomis, struktūra, informacija. Siekiama, jog takai būtų skirti visoms amžiaus grupėms. Kas konkrečiai bus numatyta, viliamasi sulaukti originalių idėjų projektuotojų pasiūlymų. Kartu numatytas ir sanitarinių mazgų projektavimas, mat esami itin prastos būklės.
„Nacionalinio parko nuomone, tai turėtų būti ramaus poilsio vieta suderinta su gamta, netrikdymu. Kažkas panašaus ir artimo kaip Urbo kalnas Nidoje. Žmonės gąsdinami, kad bus Disneilendas, tai to nesiekiama daryti“, – pabrėžė R.Zulcas.
Miško parko sukūrimas užtruks. Planuojama, jog juo pasivaikščioti bus galima po poros metų, maždaug 2023 metais.
Žmonės gąsdinami, kad bus Disneilendas, tai to nesiekiama daryti.
Pavienės investicijos
Patarėjas pabrėžė, jog jau dabar Smiltynėje esama objektų, į kuriuos investuojama ar bus investuotoja, o iniciatyvos ir privačios, ir valstybinės.
„Jūrų muziejus stato papildomą centrą, uosto direkcija vykdys darbus pietiniame mole ir sutvarkys prieigas, bus lankoma vieta. Planuojamas Štranhalės įrengimas – tai buvusi prieškarinė smuklė ant kopagūbrio. Ji stovėjo einant nuo senosios perkėlos jūros link.
Ją norima atkurti, o ką pasiūlys investuotojas, negaliu pasakyti, kokias teiks funkcijas, – kalbėjo R.Zucas. – Jachtklubas veikia Smiltynėje, potenciali vieta rekonstrukcijai – buvusios laivų kapinės, kurias išvalėme.
Smiltynėje turime kurhauzą, kuris nesusilaukia investicijų, yra privačiose rankose, tačiau vegetuoja. Turime visą eilę vilų nuo perkėlos Jūrų muziejaus link. Nacionalinio parko direkcija atlieka rekonstrukcijos darbus, bus lankytojų centras įrengtas. Senosios perkėlos smiltynės pusėje uosto direkcija žada sutvarkyti prieplauką“.
Pasak R.Zulco, nors išvardinti objektai skamba gana fragmentiškai ir išsimėtę po visą Smiltynę, būtent miško parkas būtų teminė jungtis tarp visų objektų.
R.Zulcas su 15min pasidalijo vaizdine medžiaga, kurioje matyti, kaip prieškariu buvo organizuojamos pramogos Smiltynėje, čia ant jūros kranto stovėjo mediniai nameliai, kuriuose laikyti daiktai, veikė smuklės, kavinės. Žiemą Smiltynėje veikė miško slidinėjimo takeliai.
Apie keliasdešimt metrų į šiaurę nuo centrinio Smiltynės paplūdimio, ant paties jūrinio kopagūbrio, veikė tikra puošmena – restoranas „Strandhalle“ („Paplūdimio halė“), iškilęs 1914 m.
Tai buvo medinis pastatas, turėjęs bokštelį su laikrodžiu. Kavinės-restorano architektūroje bandyta derinti liaudies architektūros ir jugendo stiliaus elementus. Prie halės šono buvo prigludusi pavėsinė.
Turistinio pobūdžio literatūroje apie Klaipėdą „Strandhalle“ ne kartą buvo minima kaip viena miesto įžymybių. „Strandhalle“ buvo vienas įspūdingiausių to meto statinių, bene pagrindinis Smiltynės akcentas. Manoma, kad restoranas nuo žemės paviršiaus buvo nušluotas 1944 metų rudenį.
Atstatymo darbus numačiusi sklypo nuomos konkursą laimėjusi bendrovė kol kas yra įstrigusi dokumentų rengime, nors jau planavo tokiu metu atverti atstatytą istorinį restoraną.
Lankėsi žymūs žmonės
Jūrų muziejaus istorikas Dainius Elertas galėtų ilgai pasakoti apie Smiltynę, kuri kaip kurortas pradėjo formuotis 19 amžiuje. Jau tuomet buvo pradėtas teritorijos apželdinimas, vykdant darbus suformuotas parkas, atsirado pėsčiųjų ir dviračių takai.
„Į pajūrį buvo galima nueiti pro pakankamai apsodintą dekoratyvinių augalų teritoriją, išlikusios suformuotos aikštelės. Žodžiu, buvo sukurta tam tikra infrastruktūra. Auga susodinti erškėčių krūmai, alyvos specialiai sodintos. Visa tai ir dabar nėra sudėtinga panaudoti, takelį nuvesti, apkarpyti. Pridėt ranką, o ne su buldozeriu ir euro lėšom, tvarkyti, o būtent tikslingu žinojimu, ką darai“, – sakė istorikas.
Jo teigimu, anuomet teritorija nebuvo apsodinta pušimis ir kalnapušėmis, tai padarė miškininkai, paversdami parką mišku. Anuometinio kurorto laikais buvo pasodinti ir vardiniai Prezidento A.Smetonos, karaliaus Vilhelmo ąžuolai, tebeaugantys iki šiol, juose vis išnirdavo briedžiai, kuriuos taip norėdavo pamatyti atvykėliai.
Parke lankėsi ne tik vidutines pajamas gaudavę žmonės, užsukdavę į smukles, kavines, leidę laiką pajūryje, bet ir garsūs asmenys – Prūsijos karaliai ir Rusijos imperatoriai. Turima duomenų apie A.Humboldto ir Kazanovos viešnagę Smiltynėje.
Šioje vietoje anuomet sustodavo į Karaliaučių plaukę laivai, tad viešnagė čia būdavo kone neišvengiama, o nakvoti tekdavo smuklėse, viešbučiuose. Kavinės veikė ir pakeliui į paplūdimius. Jau anuomet būta ir jachtklubo su lauko baseinu, kur vykdavo plaukimo pamokos.
„Kitas dalykas - būta pačiam pajūry tam tikros infrastruktūros. Buvo pastatytos tokios lyg būdelės, namukai, kuriuos buvo galima išsinuomoti, turėjo pavadinimus. Galima buvo ir nakvot, bet praktika buvo išsinuomot sezonui ar mėnesiui daiktams pasidėt. Viduje buvo staliukas, kėdės, galėjai vyno pasilikt, kavos“, – pasakojo istorikas.
Vėjuotu oru trobelėje ant spiritinės viryklės buvo galima išsivirti arbatos, o vakarais šnekučiuojantis su kaimyninių namelių svečiais palydėti saulę. Vakaras tęsdavosi prie žibalinės lempos lošiant kortomis. Trečiajame dešimtmetyje po nemenkos audros didelė dalis namelių buvo suniokota.
Veikė Kurhauzas
1900 metais Smiltynėje buvo pastatytas Kurhauzas, pradžioje kūręsis kaip pramogų, poilsio centras. Jame veikė ir ruletė. Pasak D.Elerto, Klaipėdos moterys buvo taip pasipiktinusios dėl kazino veiklos, jog galiausiai po peticijų šis buvo uždraustas. Šalia kurhauzo veikė teniso kortai, o šalia pastatytoje vasaros estradoje aidėjo koncertai. Juose lankėsi ir kompozitoriai J.Karosas, S.Šimkus, kurių garbei Klaipėdoje yra pavadintos gatvės.
Istorikas pasakojo, jog žiemą Smiltynėje buvo nuomojamos rogės, slidės, veikdavo miško slidinėjimo trasos. Iki 1 900 metų į kitą krantą buvo galima perplaukti plokščiadugnėmis valtimis. Vėliau ėmė kursuoti keltas, perdarytas iš žvejybinio garlaivio, kurį vietiniai dėl formos juokaudami buvo praminę „vonia“.
Kitapus marių veikė ir smuklė, apie kurios atkūrimą užsiminė R.Zulcas. Svarbiausia, anot istoriko, jog vietoj smuklės neiškiltų penkiaaukštis. Smuklėje anuomet teiktos nakvynės paslaugos, buvo galima užkąsti, o ant to paties kalno buvęs šulinys, sakoma, teikė itin gerą vandenį. Kavinių buvo atsiradę ir papėdėje, taip susikūrė gražus kompleksas.
O kur laukt? Karčemoje. Ten apsilankė ir visa plejada tokių asmenybių, prieš kurias Palanga nublanksta.
„Atvykdavo čia poilsiautojų, tai buvo pagrindinė jų kelionės stotis, visų, kurie judėjo į Peterburgą ar Maskvą ar atgal. Buvo priversti stabtelt, nes keltas nekeldavo kaip dabar, o keldavo pagal poreikį, o jis buvo mažas. Daug buvo audringų dienų, ledonešių, tekdavo net laukt po kelias dienas.
O kur laukt? Karčemoje. Ten apsilankė ir visa plejada tokių asmenybių, prieš kurias Palanga nublanksta. Pradedant visais imperatoriais Rusijos, Prūsijos karaliais, Vokietijos imperatoriais, baigiant kokiu nors Kazanova arba ten Humboldtu, jie visi yra buvę Smiltynėj. Žinoma, kad jis čia buvo, nes yra Kazanovai rašytas balerinos laiškas iš Klaipėdos. Ir Karalienė Luizė, visi čia buvo priversti stabtelt“, – užbaigė istorikas, Smiltynę vadindamas vartais į Kuršių Nerijos pasaulį, tad jų neatverti plačiau ir kitokių, būtų itin apmaudu.
