V. Malinauskaitės teigimu, turistus domina ir religiniai objektai, tačiau lietuviai per mažai juos išnaudoja arba netinkamai pateikia: „Prieš savaitę buvau Kryžių kalne ir man skaudu, kad jis paverstas kryžių sąvartynu. Įprasta atvažiavus prie Kryžių kalno nusipirkti nedidelį kryželį arba rožinį ir pakabinti jį ant kito kryžiaus, bet kai tai daro tūkstančiai žmonių kiekvieną dieną, belieka kryžių sąvartynas, darantis keistą, truputėlį groteskišką įspūdį.“
– Kuo Lietuva gali sudominti užsienio šalių turistus? Ko keliautojai čia ieško?
– Lietuvoje turizmas – viena iš prioritetinių verslo ir kultūros populiarinimo sričių, nes šiais laikais ypač svarbu, kad užsienio svečiai pamatytų ir išsivežtų kaip galima daugiau įspūdžių. Tačiau pristatyti šalį turistams visada sudėtinga. Pasaulio šalys viena prie kitos labai priartėjo, atstumai įveikiami greitai ir nelabai brangiai, taigi mus aplanko vis daugiau turistų ir iš egzotiškų šalių: Azijos, Lotynų Amerikos, Afrikos ar Artimųjų Rytų. Todėl tiek valstybinės institucijos, tiek privataus verslo atstovai pristatydami Lietuvą orientuojasi į skirtingų šalių poreikius.
Kai visiškai nesi susidūręs su Europos istorija, nežinai tokių mums elementarių dalykų, kaip kryžiuočiai ar viduramžių karai, labai sunku suvokti, kodėl Lietuva vienu metu buvo didinga, paskui – tik Rusijos imperijos dalis
Vienos šalys, daugiausia Europos, Lietuvoje labiau ieško kultūrinių potyrių, o Azijos, Šiaurės ir Pietų Amerikos turistus sudominti Lietuvos ar apskritai Baltijos šalių, Rytų Europos istorija gana sudėtinga. Sudėtinga ne todėl, kad žmonės nesidomi, tiesiog kai visiškai nesi susidūręs su Europos istorija, nežinai tokių mums elementarių dalykų, kaip kryžiuočiai ar viduramžių karai, labai sunku suvokti, kodėl Lietuva vienu metu buvo didinga, paskui – tik Rusijos imperijos dalis. Lygiai taip pat ir mums tolimose Azijos šalyse gana sudėtinga susigaudyti imperatorių dinastijose. Taigi reikia geriau pasirengti, bet turistai, kurie į šalį atvyksta trumpam, dažniausiai to nedaro.
Pagrindiniai dalykai yra kertiniai punktai. Pirmiausia tai – pasaulyje pripažinti prekių ženklai. UNESCO paveldas yra pasaulyje pripažintas prekės ženklas, ir turistai, kurie apie kitą žemyną žino nelabai daug, vis tiek supranta, kad UNESCO pripažintą vietovę verta pamatyti. Lietuva tokių prekės ženklų neturi daug, pagrindiniai objektai – Vilnius ir Nida bei gintaras. Lietuvos valstybinio turizmo departamento iniciatyva dabar jau vykdomas naujas projektas, kai Lietuva pristatoma kaip Gintaro kelio pradžia. Viena vertus, gintaro yra daugelyje pasaulio šalių, kita vertus, būtent Lietuva pasiūlė Gintaro kelią pradėti nuo mūsų ir pirmoji inicijavo tam tikras paslaugas, susijusias su gintaro atsiradimu, kad šio kelio pradžia būtų kaip galima įsimintinesnė. Tai traukia tolimesnių kultūrų žmones.
Kai kalbame apie UNESCO, mums savaime suprantama, kas yra senamiestis. Tačiau ilgai sklandė istorijos, kad šiaurės amerikiečiai niekaip nesupranta, kur čia senas, kur naujas pastatas. Iš tiesų taip ir yra – jiems sunku vizualiai įvertinti pastato senovę. Europiečiai, bent jau su kažkokia paklaida, dažniausiai gali suvokti, kuris tai amžius ar architektūros stilius. O amerikiečiams, kurie nėra to matę nuo vaikystės, tai sunkiai apibrėžiama. Dar sudėtingiau Azijos ar Vidurio Rytų keliautojams: jie nepratę matyti tokių pastatų ir net nepastebi, kada įvažiuoja į senamiestį. Taigi pristatant šalį svarbu atkreipti dėmesį į tokius skirtumus. [...]
– Bet juk norisi pateikti – čia mūsų senoji istorija, senas miestas. Ar, kalbant paprastai, nefiksuojant laikotarpių, jiems irgi nesuprantama?
– Suprantama, bet senas, jų manymu, nėra labai gerai.
– Net amerikiečiams?
– Amerikiečiai supranta, kad tai sena, 100 metų senumo jiems yra „wow!“. O Azijos žmonės sako – smagu, kad sena pas jus išliko, bet ką turite gražaus...
– Tačiau japonai juk labai vertina tai, kas sena.
– Japonai net ir savo šalyje vis dėlto labiausiai didžiuojasi mokslo ir technologijų pažanga. Jie tuo, kas sena, galbūt labiau domisi iš pagarbos. Vis tiek tai šalys, kuriose hierarchinė struktūra yra pati svarbiausia. Sena yra tai, ko negalima naikinti. Manau, kad kai „sena“ yra japoniška, tai labai svarbu ir gerai, o kai nejaponiška, truputėlį praranda prasmę. Todėl ir noriu pasakyti, kad kartais tą savo „sena“ mums reikia pristatyti tiems, kam įdomu, o kitiems parodyti tai, ką turime gero, gražaus, naujo, nes tikrai turime.
Amerikiečiai supranta, kad tai sena, 100 metų senumo jiems yra „wow!“. O Azijos žmonės sako – smagu, kad sena pas jus išliko, bet ką turite gražaus...
Tarkim, jiems patinka ir gražu mūsų naujos plačios gatvės, pvz., Konstitucijos prospektas. O į senamiestį jie žiūri kaip į žaislinį objektą, bet neįvertina kaip vis dar gyvo elemento. Azijos, Amerikos turistams didžiausią įspūdį palieka Talino senamiestis, nes jis mažiausias, koncentruotas, ten vien turistai, gyventojų nedaug, tad ši vieta suvokiama kaip aikštelė, muziejus. Bet kai jie pamato, kad tai gyvas miestas, kuriame vyksta gyvenimas, pagrindinis klausimas būna – o kodėl, negi nėra naujų vietų, kur galima gyventi, dirbti, būti? Juk galima kokį nors gražų stiklinį aukštą pastatą pastatyti...
Kita vertus, tai susiję ir su gyvenimo būdu. Kai europietis sako, kad mes įpratę ilgai vakarieniauti, kinas ar japonas „ilgai“ išverčia į „kokią valandą“, nes valanda vakarienei, jų manymu, daug. O kai sakome „ne, kokias tris valandas“, jiems tai sunkiai suvokiama. Skirtumai ir prasideda nuo tokių paprastų dalykų. Jie negali ilgai sėdėti senamiesčio kavinėje ir ilgai gerti kavą ar arbatą, stebėti žmones (ką daro didžioji dalis europiečių). Azijoje žmonės taupo laiką, nes daug daugiau dirba ir yra įpratę laiką išnaudoti maksimaliai. Galbūt taip yra, nes jie ilgai neturėjo galimybių ilsėtis, keliauti, juk penkių darbo dienų savaitė daugelyje Azijos šalių dar tik atsiranda – didžioji dalis gyventojų vis dar dirba šešias su puse ar šešias dienas per savaitę. Atstumai ten dideli, todėl daug užtrunka išvažiuoti už miesto, taigi ir laisvalaikį jie leidžia ne taip, kaip mes. [...]
– Kaip turistai reaguoja į mūsų bažnyčias?
– Pati buvau nustebusi, nes Azijoje labai daug krikščionių, tad ir nemažai puošnių europietiškų bažnyčių. Tačiau tai natūralu, nes ten savo pėdsaką paliko britai, portugalai. Pietų Amerikoje daug gražių pastatų kadaise pastatė ispanai. Tačiau Azijos turistai bažnyčią suvokia kaip gražų pastatą, kurį reikia nufotografuoti, o pietų amerikiečiams bažnyčia labai svarbi, todėl daugelis maršrutų netgi šiek tiek piligriminiai. Nemažai grupių iš Pietų Amerikos atvažiuoja su savo kunigais, laiko specialias mišias. Europoje (ir Lenkijoje, ir Lietuvoje) jie lanko šventas vietas, nes žino, kad jų čia daug ir svarbių.
– Ką lietuviai rodo? Mes juk net Lurdą turime.
– Vilnius, Pažaislio vienuolynas, Šiluva, Kryžių kalnas – pagrindinės vietos, kur organizuojamos pamaldos. Dar Telšiai, visa Žemaitijos vyskupija. Turistams gilų įspūdį palieka tiek bažnyčių grožis, tiek išlikę tokie religiniai elementai, kaip kapinės, Kryžių kalnas, koplytstulpiai pakelėse. Tai labai svarbus katalikiškas paveldas, kurio Lietuvoje ir Lenkijoje daug daugiau negu didžiojoje Europos dalyje (išskyrus romanišką Europą).
– O į muziejus kokioms nors grupėms siūloma eiti?
– Reikia pripažinti, kad Baltijos šalių (ir Lietuvos) muziejai truputėlį senamadiški. Daugeliui turistų reikia daugiau vaizdo ir garso efektų, kurie pateikiami geruose Europos muziejuose. Trakai, pavyzdžiui, yra lankomi, bet turistai važiuoja į unikalią pilį saloje, o ne į pačios pilies muziejų, nors jis tikrai įgauna vis daugiau atspalvių, ekspozicijos keičiamos, moderninamos. Taigi, viena vertus, bangų ošimas yra žaidimas, kita vertus, jis palieka įspūdį ir atmintyje užsifiksuoja daug stipriau.
Valdovų rūmai Vilniuje – dar naujas muziejus, kuris tik šiais metais pradėtas traukti į programas. Manau, kad Valdovų rūmai bus vienas stipresnių muziejų, nes ekspozicija skirtinga, yra pamatinė dalis, kuri tikrai įdomi istorijos mylėtojams, stipri koklių kolekcija, gražios salės. Vis dėlto visų šalių turistus traukia ekspozicijų prabanga. Juk lankomiausi pasaulio muziejai dažniausiai ir yra gražūs rūmai ar pilys, kurių gražus interjeras, įspūdingos salės. Žmonės daugiau nori vizualinio, o ne istorinio potyrio. Kai kalbame apie pramogas ir kultūrą per atostogas, nusveria pramogos.
Šį būdą Lietuva dar labai mažai išnaudoja, bet po truputėlį pradeda rengti apeigines šventes, pvz., pristato Kūčias, kurių vakarienę turi nedaug pasaulio šalių
– Turistams įdomus mūsų gyvenimo būdas?
– Taip. Dabar ypač populiarėja pietūs, vakarienė šeimose. Tik dažniau tai būna kaimo sodyba, kur galima priimti bent 10–15 žmonių. Manau, mums patiems keliaujant įdomu pamatyti, kaip atrodo namai, juk jie visame pasaulyje labai skirtingi. Be to, šitaip lengviau pristatyti mūsų kultūrinį palikimą. Šį būdą Lietuva dar labai mažai išnaudoja, bet po truputėlį pradeda rengti apeigines šventes, pvz., pristato Kūčias, kurių vakarienę turi nedaug pasaulio šalių.
– O koks yra kulinarinis turizmas? Kaip turistai vertina mūsų virtuvę?
– Mane labiausiai nustebino tai, kad prancūzai lietuvišką virtuvę vertina daug geriau negu, tarkim, švedai ar vokiečiai. Mūsų cepelinai su spirgučiais prancūzams skaniau nei vokiečiams ar švedams. Tarkim, prancūzai sako, kad Lietuvoje geriausia kiauliena, tokios skanios Prancūzijoje jie nevalgo. Bet apskritai europinė ar net pasaulio virtuvė neturi labai didelių skirtumų. Pavyzdžiui, Kinijos šiaurėje gaminami lipnių ryžių kukuliai, labai panašūs į mūsų didžkukulius: tiesiog vietoje bulvių imami ryžiai ir jų masė įdaroma mėsa. Todėl gal reikėtų skirstyti ne į šalis, bet į geografines juostas: šiaurės regionams būdingi vieni patiekalai, pvz., mėsa ir kažkas sunkaus (tai gali būti ryžiai, bulvės), o ten, kur klimatas šiltesnis, virtuvė šiek tiek kitokia, bet vis tiek labai panaši.
Manau, kad pačiuose produktuose nieko stebuklingo nėra – skiriasi prieskoniai ir gaminimo būdas. Taigi dažniausiai turistams kyla problemų dėl sotumo jausmo. Jei keliautojas iš Azijos pavalgo europietiško maisto (nesvarbu, lietuviško ar prancūziško), jam nesotu, todėl jis kartą ar kitą per savaitę mėgina pavalgyti įprasto maisto, kad atgautų sotumo pojūtį.
– Bet sotumo pojūtis juk ne dėl riebumo, o dėl prieskonių...
– Manau, kad dar ir dėl kiekio. Tarkim, tai, ką kinas ar arabas suvokia kaip nedaug ir sveika, mes vertintume kitaip. Vidutiniam kinui nedaug ir sveika bus trys dideli indeliai ryžių, truputis žuvies, truputis vištienos, truputis kiaulienos, truputis šaltų ir truputis šiltų daržovių. Mūsų gabaliukas žuvies su virtomis daržovėmis jiems yra badas. Be to, beveik visose Azijos šalyse nėra desertų. Jie valgo vaisius, kartais – tam tikrus ryžių ar saldesnius pieno produktus. Bet tokių desertų, kaip įprasta Europoje arba Amerikoje, ten nėra.
– Jiems patinka mūsų desertas?
– Nelabai. Jie netgi nelabai vertina šokoladą – taip, esu ragavęs, visai galima, bet... Todėl mes grįžtame prie pasaulyje pripažįstamų prekės ženklų ir jais remiamės pasakodami apie šalį. Visa kita – daugiau klausymas negu pasakojimas, atsakymas į klausimus, nes labai svarbu išgirsti poreikius. Kaip ir sakiau, jei bandome papasakoti apie save tai, ką papasakoti norime mes, gali išeiti truputėlį neigiamas atspalvis, nes tai nėra įdomu, o tada ir šalis tampa neįdomi. Netgi kai rusai iš Maskvos (jau nekalbu apie Amerikos ar Azijos didmiesčių gyventojus) sako, kad nori gamtos ir ramumos, tai reiškia, kad jie kalba apie Vilnių. Nors mūsų suvokimu gamta ir ramuma yra kaimas. Vilnius – kurortinis miestas daugelio turistų supratimu. Jis ramus, tylus, žalias, yra vandens telkinių. Turistai visada Vilnių palieka su gaidele pavydo, nes mato, kaip gražiai, ramiai ir gerai galima gyventi sostinėje, kurioje vyksta kultūrinis gyvenimas, yra politiniai bei ekonominiai centrai ir nedideli atstumai.
Netgi kai rusai iš Maskvos (jau nekalbu apie Amerikos ar Azijos didmiesčių gyventojus) sako, kad nori gamtos ir ramumos, tai reiškia, kad jie kalba apie Vilnių. Nors mūsų suvokimu gamta ir ramuma yra kaimas
– Anksčiau minėjote, kad Gintaro kelias prasideda Lietuvoje.
– Tai vienas iš Pasaulio turizmo organizacijos kuruojamų projektų. Yra ir virtualus Gintaro kelias (panašiai kaip Šilko kelias), kuriuo turistai gali keliauti – žemėlapyje pažymėtos vietos, kurias reikia aplankyti norint sužinoti apie gintarą. Kiekviena šalis, norinti prisistatyti tame kelyje, pateikia tam tikras lankytinas vietas, objektus ir įdomesnes paslaugas. Pradžia yra Lietuvoje ir mes šiuo metu lankytojams turime daugiausia pasiūlymų. Tai muziejai, galerijos, gintaro apdirbimo dirbtuvės, SPA centrai.
– O kaip Azijos kraštai, kur daug gražių akmenų, vertina gintarą – tokį lengvą, trapų?
– Gintaras Azijos kultūroje – stebuklingas akmuo. Vyrai, kurie gali sau leisti, nešioja stambaus gintaro apyrankes. Kinijoje tai ypač dažna. Tik jei su tokia apyranke taksi vairuotojas, greičiausiai ji bus plastmasinio gintaro. Solidesnis valstybės tarnautojas, turintis pinigų, paprastai segės tikro gintaro stambią apyrankę. Ten manoma, kad gintaras – sėkmės ir sveikatos šaltinis. Tai gydomasis akmuo, apie kurio gydomąsias savybes Azijoje žinoma daugiau negu Lietuvoje. Gintaras ten labai brangus ir labai vertinamas akmuo. [...]
– UNESCO ženklas žymi ir kryždirbystę. Ar turistams tai įdomu?
– Rodome, bet manau, kad Lietuvoje tai truputėlį sudėtinga parodyti ir mažai išnaudojama. Prieš savaitę buvau Kryžių kalne ir man skaudu, kad jis paverstas kryžių sąvartynu. Įprasta atvažiavus prie Kryžių kalno nusipirkti nedidelį kryželį arba rožinį ir pakabinti jį ant kito kryžiaus, bet kai tai daro tūkstančiai žmonių kiekvieną dieną, belieka kryžių sąvartynas, darantis keistą, truputėlį groteskišką įspūdį. Lygiai taip pat ir koplytstulpiai – juos sunku pamatyti vienoje vietoje.
Kitas lietuviškas simbolis, kuris, mano manymu, mažai išnaudojamas, yra vėtrungės. Prieš porą metų pradėjome projektą su Valstybiniu turizmo departamentu, kuris per metinius apdovanojimus pasirinko vėtrungę. Kai pradedi gilintis į vėtrungės istoriją, supranti, kad tai unikalus lietuviškas (galbūt šiaurietiškas) dalykas, kad jame gali būti įrašyta šeimos, miesto, šalies istorija. Būtent Valstybiniam turizmo departamentui žinoma menininkė sukūrė vėtrungę, kurioje pavaizduoti pagrindiniai Lietuvos objektai ir tai jau – Lietuvos vėtrungė. Bet vėtrungė dar nėra labai pripažįstamas ir eksploatuojamas dalykas, nors turistams pajūryje labai lengva jas parodyti.
