 |
| Justino Lingio nuotr./Čia pat – valstybinė siena su Baltarusija |
Šeimininkams rodant kelią, pirmiausia vykome apžiūrėti neseniai sutvarkyto ir lankymui pritaikyto Bėčionių piliakalnio. Jis – kol kas vienintelis žinomas ir ištyrinėtas šiame krašte. Archeologai čia buvo darbavęsi tik praėjusio šimtmečio vidury, taigi dabar jiems buvo palanki proga vėl imtis mokslinių – tiriamųjų darbų.
Kasinėtame plote rastas kultūrinis sluoksnis bylojo, jog žmonių čia gyventa II – I amžiuje prieš mūsų erą bei I – III mūsų eros amžiuje. Archeologai aptiko buvusio gynybinio griovio vietą, rado nemaža keramikos – tiek žiestos tradicinės, tiek juodosios – liekanų, iškasė netgi visas vieno suskilusio puodo dalis (tai būta brūkšniuotosios keramikos gaminio). O štai rastas žalvarinis diržo apkalas datuojamas jau XV amžiumi.
Archeologams savo tyrinėjimus užbaigus, darbo ėmėsi miškininkai, apvalę piliakalnio šlaitus nuo menkavertės augmenijos; šienpjoviai, nupjovę išstypusias žoles, na ir, žinoma, medžio darbų specialistai. Jiems teko ir lentinį 75 metrų ilgio taką per drėgnas prieigas nutiesti, ir terasuotus laiptus įrengti, ir medinį tiltą per šalia piliakalnio tekančią Gaują pastatyti... Tačiau nelengviausias darbas atiteko kelininkams: jiems prisiėjo kapitaliai suremontuoti nuo pagrindinio kelio atsišakojusį piliakalnio link vedantį keliuką. Dabar juo gali laisvai atriedėti tiek lengvosios mašinos, tiek autobusai su žmonėmis, norinčiais pasigrožėti šiuo gamtiniu – istoriniu objektu. Lankytojų patogumui įrengta erdvi mašinų stovėjimo aikštelė, tvarkinga pavėsinė, stalas, suoliukai...
„Kuo galima pasidžiaugti – tai į gerąją pusę besikeičiančiu piliakalnio lankytojų elgesiu. Jau kiek laiko stovi šie mūsų statiniai, o nieks neišlaužyta, neišbraižyta. Gal, sakome, pagaliau imamas vertinti ir triūsas tų, kurie visą šį grožį kuria?“ – dalijosi mintimis Dieveniškių istorinio regioninio parko direktorius Robertas Jomantas.
Išties, kažkaip sunku įsivaizduoti žmogų, kuriam pakiltų ranka niokoti šitaip rūpestingai sutvarkytą aplinką. Ir ant piliakalnio įrengta apžvalgos aikštelė, atverianti puikią apylinkių panoramą, ir skaldos dangos takeliai, ir visur išstatyti informaciniai stendai, ir net specialūs stovai dviračiams atremti – kiekviena detalė byloja, kiek čia triūso įdėta, tvarkant šią valstybės saugomą teritoriją.
Nors švedkapiais ir vadinami, tai – mūsų protėvių kapai
Pakeliui į Gaujos upės pažintinį taką klausomės įdomaus parko kultūrologės Irenos Eidukienės pasakojimo apie dar vieną išskirtinį šio regiono objektą – pilkapius, t.y. senųjų krašto gyventojų kapus. Dieveniškiečiai juos dar linkę vadinti milžinkapiais, švedkapiais ar prancūzkapiais.
Neįprasti kapaviečių pavadinimai, be abejonės, susiję su tuo, kad ir pačios žmonių amžinojo poilsio vietos ne tokios, kokias esame įpratę matyti. Senovėje virš palaidoto mirusiojo iš žemių būdavo padaromas aukštas kauburys – sampilas, neretai aplink apdedamas akmenimis (o kartais ir patys sampilai būdavo sukraunami iš akmenų ). Vietos gyventojai tikėjo, jog akmenys apsaugos mirusiuosius nuo piktųjų dvasių. Aplink pilkapius taip pat būdavo iškasami grioviai ar duobutės.
Tokiuose kapuose žmonės būdavo laidojami ir sudeginti, ir nedeginti. Atliktą deginimo procedūrą rodo pilkapyje randami pelenai ir degėsiai. Kai kada su Anapilin iškeliavusiais šeimininkais į žemę atguldavo ir žirgai.
Didelio pilkapyno esama miške, augančiame ant Gaujos upės kairiojo kranto. Tai – Poškonių pilkapynas, kelią į kurį žymi nuorodos. I tūkstantmečio viduryje – II tūkstantmečio pradžioje Poškonyse gyvenę žmonės savo mirusiuosius laidodavo šiame pilkapyne. Dabar greta jo yra įrengta aikštelė, kurioje galima pasistatyti mašiną, prieš traukiant apžiūrėti šių įdomių kapų. Čia esama net 24 pilkapių, supiltų kalvos šlaituose ir jos viršuje ir apdėtų akmenimis. Daugiausia sampilai siekia 0,7 – 1,2 metrų aukštį ir 5 – 6 metrų plotį, tačiau esama ir tokių, kurie yra ir platesni, ir aukštesni. Didžiausio pilkapio skersmuo siekia 22 metrus, o aukštis – 1,8 metro.
Dieveniškių pilkapyną sudaro 8 pilkapiai, iš kurių šeši 1952-aisiais buvo ištirti. Rasta degintinių kapų, VII – VIII amžiui būdingų papuošalų liekanų, taip pat žąslų, balnakilpių, kamanų apkalų. Šiame pilkapyje esama mitologinio Moko akmens – stulpo formos, 1,6 m. aukščio. Didžiulių pilkapynas susideda iš 14 pilkapių, datuojamų X – XII amžiumi. Kasinėjant jame rasta laužaviečių su sudegintų mirusiųjų ir žirgų palaikais. O didžiausias Dieveniškių iškyšulyje yra Stakų pilkapynas – čia net 42 pilkapiai.
Regiono pilkapiai yra išsidėstę kryptimi, kuri eina nuo šiaurės į pietus. Etnologai spėja, jog toks jų įsikūrimas nėra atsitiktinis: esą senieji gyventojai tikėję, jog pietuose esama dausų – anapusinio pasaulio, į kurį veda Paukščių takas.
Įdomūs yra šio regiono apeiginiai papročiai, susiję su iškeliavimu Amžinybėn. Per laidotuves ir gedulingus minėjimus aukotos duonos ir mėsos aukos. Prieš velionio atminimui skirtą vakarienę visi paprastai eidavo į pirtį, o pradėję valgyti, pirmuosius maisto kąsnelius mesdavo po stalu. Beje, visiems susėdus prie stalo, iš rankų į rankas ratu keliaudavo uždegta žvakė...
Gauja – ne tik Latvijoje
Atvirai pasakius, sužinoti, kad ir gimtojoje Lietuvėlėje srovena Gauja, ne vienam iš mano bendrakeleivių buvo atradimas. Juk, išgirdę šį pavadinimą, tradiciškai įsivaizduojame kaimynų latvių išpopuliarintą to paties pavadinimo upę. Tik Latvijoje ji žymiai platesnė, gilesnė, daug kur tekanti tarp aukštų uolų ir stačių krantų, o mūsiškė – kilpomis išsiraizgiusi ir trisdešimt kilometrų vingiuojanti po mūsų miškus ir pievas, kol savo vandenį padovanoja žilajam Nemunui. Tik tai, tiesa, jau nutinka nebe pas mus, o pas kaimynus baltarusius.
 |
| Justino Lingio nuotr./Prie Gaujos pažintinio tako esančios pavėsinės traukia pailsėti karštą vasaros dieną |
Užtat tokių gražių ir švarių upelių ne taip jau dažnai išvysi. Neveltui Dieveniškių istorinio regioninio parko darbuotojai jos pakrantėse įrengė pažintinį taką. Tegu juo žengiantys iki soties gėrisi tyru Gaujos vandeniu, pro kurį persišviečia geltonas dugno smėlis ir šen bei ten įbridęs akmenukas, tegu karštą vasaros dieną pajunta josios vėsią gaivinančią srovę – į Gaują įteka ne vienas šaltinis. Galima bandyti paėjėti pačiu upelio pakraščiu, pagąsdinant daug kur savo namelius įsirengusius bebrus, tačiau dauguma renkasi parko teritorijoje specialiai nutiestą pažintinį taką. Jo ilgis ratu nesiekia net dviejų kilometrų, tačiau, juo žygiuojant, galima išties daug pamatyti. Mat tako tiesėjai maršrutą parinko tokį, kuris leidžia išvysti kuo daugiau augalijos ir gyvūnijos pasaulio įvairovių.
 |
| Justino Lingio nuotr./Pažintinio tako puošmena - gėlės |
Neveltui Gaujos mokomasis takas įeina į geriausių mūsų šalies pažintinių takų penketuką. Jame yra net 15 mokomųjų stotelių. Eidami taku, kurio dalis sukalta iš medinių lentelių, grožėjomės besikeičiančia aplinka. Štai želia juodalksniai, o štai čia – spygliuočiai. Gaujos slėnyje esama nedidelių kadagynų plotelių, plyti žemapelkė ir aptinkami tokie Lietuvoje itin sumažėję augalai, kaip briedgaurės. Visur išstatyti informaciniai centrai skelbia, jog Gaujos kraštovaizdžio draustinyje aptikta net 13 į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytų paukščių rūšių (čia gyvena ir toks gražuolis sparnuotis, kaip tulžys), jog čia veisiasi retų rūšių varliagyviai ir ropliai, net 586 vabzdžių rūšys. Dalis pažintinio tako vingiuoja pievomis, turtingomis įvairių rūšių augalų. Na, o žuvys šią upę pamėgusios tos, kurioms reikia šalto ir švaraus vandens – margasis upėtakis ir kiršlys.
Visko, kuo turtingas Gaujos kraštovaizdžio draustinis, ir ką galima išvysti žingsniuojant minėtu mokomuoju taku, žinoma, nesuminėsi. Norintys susipažinti smulkiau, naudingos informacijos gali pasisemti iš 18 stendų išdėstytos informacijos. Jos tikrai pakaks pirmai pažinčiai su šalia tako želiančiais augalais, besiveisiančiais gyvūnais ir kitomis saugomomis vertybėmis.
Apskritai po istorinio regioninio parko teritoriją vingiuoja du pėsčiųjų (šešių ir dešimties kilometrų), du dviračių (23 ir 30 km) ir du automobilių (55 ir 100 km) maršrutai. Pagrindiniams lankomiems objektams apžiūrėti darbuotojai siūlo 55 km ilgio maršrutą, o jeigu nuspręsite išvysti dar daugiau, pravers 100 km žygis mašina.
