Ekskursijos anotacija skelbė, kad „7 dešimtmetyje išdygę Žirmūnai – pirmasis modernus blokinis rajonas, suprojektuotas plečiant miestą į šiaurę, o vos baigus jo statybas 1970 m. čia jau gyveno apie 40 000 žmonių. Nors to meto apybraižose Žirmūnai buvo pristatomi kaip architektūrinės minties laimėjimas, šiandien jie primiršti ir tarsi niekam pernelyg neįdomūs. Kaip ten bebūtų, tai vis dar didžiausia miesto seniūnija pagal gyventojų skaičių, tad kuo kvėpuoja kone kas dešimtas vilnietis – žinoti verta“.
Pritariau minčiai ir, nors žiema sunkiai besigalynėjo su pavasariu, per betirpstančio sniego pusnis ir balas atklampojau iki 1971 metais pastatytų Vilniaus koncertų ir sporto rūmų. Pradėjome ekskursiją nuo jų.
Pastatas, užkaltais fanera langais, yra įtrauktas į kultūros vertybių registrą ir tik mena besilankiusių žvaigždžių, jų koncertų, sportininkų laimėjimų bei pralaimėjimų, Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavimo istoriją. Gyvavimą rūmai baigė maždaug tuo laiku, kai Vilniuje iškilo „Siemens“ pramogų arena. 2013 m. grupė „Antis“ dar surengė atsisveikinimo koncertą, bet Sporto rūmai buvo nebetinkami eksploatuoti. Tapę nekart aprašytų ginčų objektu dėl būsimos renovacijos ir paskirties, atrodo, kad stovi ir laukia. Kažko, kas pakeis fanerinį ir „stop“ juostomis apjuostą jų vaizdą.
Kita stotelė čia pat – Žalgirio stadionas. Akivaizdžiai matomas bekylantis garsių ir žinomų vardų viešbučių kompleksas vietoje stadiono, panašu, kad jau netrukus Senamiesčio ir Žirmūnų ribą pavers patrauklia Vilniaus turistams. Gretimais – visiems Rinktinės gatve einantiems ar važiuojantiems pažįstamas, garsus įstrižais langais ir kubo forma, Lietuvos generalinės prokuratūros ir Vilniaus apygardos prokuratūros pastatas. Jis Žirmūnuose iškilo 2008 metais. Gidas Albertas juokavo, kad priprasti prie įstrižo žiūrėjimo pro langus buvo sunku pastate dirbantiems darbuotojams bei tuos langus valantiems valytojams.
Tuskulėnų rimties parkas ir kolumbariumas, tapęs amžinojo poilsio vieta 740 pokario partizaninio karo aukų, – istorinė vieta Žirmūnuose. Verta aplankyti ne tik dėl brutalios pokario istorijos supratimo, bet ir išskirtinio jos įamžinimo. 1944-1947 m. partizaninio karo dalyvių kūnai KGB pareigūnų buvo sumesti į duobę ir naikinami specialiomis rūgštimis. Suniokotų palaikų buvo nebeįmanoma atpažinti. Kolumbariume kiekviena auka – sunumeruota. Žmogus tapęs numeriu – sovietmečio nusikaltimų baisumas dar ryškesnis lankantis šiame memorialiniame komplekse.
Atskiros istorijos verta dar viena buvusi Sporto ir koncertų rūmų mažoji kopija – Vidaus reikalų ministerijos (VRM) rūmai. Praėjusius laikus menantį interjero K. Stoškaus freska pavadinimu „Kultūra. Sportas. Progresas“, besilankiusiems kėlė šypseną, nes kultūros ir sporto nelabai belikę, o progresas nebent toks, kad viduje buvo dar šalčiau nei lauke.
Tiesa, rūmuose, kuriuose pro kiaurą stogą lašančius lašus surenka fojė stovintis kibiras, patalpas nuomojasi įvairių laisvalaikio pramogų žirmūniškiams siūlantys būreliai, yra treniruoklių salė.
Žirmūnų daugiabučiai ir jų kiemai. Namai, išsidėstę aplink buvusį karinį Šiaurės miestelį, daugiausiai buvo apgyvendinti ten dirbusių ir pareigas ėjusių. Dabar itin pilki, palopytais balkonais, besidriekiantys ilgomis eilėmis. Kontrastuoja su naujaisiais Šiaurės miestelio daugiausia jaunų šeimų gyvenamais daugiabučiais. Besižvalgydami į juos, į Žirmūnų blokus, išsidėsčiusius palei Neries krantinę, pasiekėme elektros instaliacijos prietaisų gamyklą (AB „Vilma Electric“).
Išskirtinis ir įdomus faktas, kad gaminusi magnetofonus ir magnetolas, gamykla specializavosi ir gana neįprastoje srityje – joje gamintos juodosios lėktuvų dėžės. „Juodosios dėžės, tiesa, dažomos oranžine spalva. Viena iš jų, pagaminta lietuvių, buvo ir 2010 m. Smolenske nukritusiame Lenkijos prezidento lėktuve“, – liūdną, bet įdomų katastrofos faktą atskleidė gidas A. Kazlauskas.
Ir tai tik keletas aplankytų objektų ir jų istorijų. Žinoma, jų yra kur kas daugiau šiame viename iš didžiausių Vilniaus rajonų. Nuo K.Kisieliaus skulptūros „Džiaugsmas“, suniokotos ir vėl iškilusios naujam gyvenimui, iki paminklo Afganistano kare žuvusiems, nuo senųjų naktinių klubų iki dabar tebegyvuojančių, nuo blokinių namų su 20 – 30 kv. m. butais, skirtais viengungiams, iki naujos statybos namų.
Toks keturiais tiltais per Nerį su miesto centru besijungiančių Žirmūnų veidas šiandien. Ir tai tik maža dalis besikeičiančio Vilniaus, kaip ir visos Lietuvos, kur sunkiai, bet sovietinę istoriją menančius reliktus išstumia modernesnio miesto ženklai.
