Nauru Respublika
Nuo XX a. 6 deš. pabaigos iki 7 deš. pradžios, šios labai mažos Ramiojo vandenyno salos, žmonės buvo vieni turtingiausių pasaulyje pagal BVP, tenkantį vienam žmogui.
Taip buvo todėl, jog saloje buvo randamos labai vertingos iškasenos, kurios susidarė iš žuvį valgančių paukščių išmatų. Paskutiniai šių brangių iškasenų likučiai buvo iškasti 2006 metais ir tada didžioji dalis šalies gyventojų nuskurdo. Taigi, ėmė ieškoti naujų būdų pragyventi.
Pradžioje šalis tapo tikru pinigų plovimo rojumi Rusijos nusikaltėliams. Vėliau ji sukūrė pabėgėlių stovyklas, taip tapdama „The Pacific Solution“ projekto dalimi, kurioje pabėgėliai būdavo apgyvendinami po bandymų apsigyventi Australijoje.
Tuo metu Nauru salos – mažiausios pasaulio respublikos – valdžia efektyviai uždarė savo sienas visiems asmenims, kurie mėgino gauti vizas.
2008 m. Nauru atsikratė šių suvaržymų. Dabar sala ir toliau yra vieta, kurioje pabėgėliai yra paliekami, tačiau dabar joje vystosi legalus verslas, tarp jų ir turizmas, todėl vizą gauti yra lengviau. Man tai pavyko padaryti 2011 metais.
Rusija
Rusija galbūt ir nebūtų atsidūrusi šiame sąraše, tačiau ketvirto mano apsilankymo metu 2010 metais, supratau, ką reiškia būti amerikiečiu, siekiančiu išsilaipinti Putino (Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – aut. past.) žemėje.
Daugumos šalių turistai, norėdami gauti vizą į šią šalį, privalo atsakyti į 21 klausimą. Amerikiečiams duodama dar daugiau klausimų – 41. Klausimynas apima įvairias temas. Formoje turi parašyti vardą ar įmonės pavadinimą, kuri organizuoja kelionę, nurodyti visas valstybes, kuriose teko lankytis per paskutinius dešimt metų (mano atveju tai buvo 99 šalys).
Taip pat teko nurodyti, ne tik dabartinę darbovietę, bet ir dvi prieš tai buvusias, įvardinti visas švietimo įstaigas, kuriose teko mokytis, visas profesines, civilines, labdaros organizacijas, kurioms priklausau. Turėjau parašyti apie visus giminaičius, gyvenančius Rusijoje. Žinoma, buvo klausimas ir apie atliktą (arba ne) karo tarnybą.
Somalis
Kuomet lankiau Somalį, šalis buvo nusiaubta dešimtmečius trukusio karo ir terorizmo, todėl jiems itin reikėjo turistų, nešančių pinigus į šalies biudžetą. Vis dėlto įsileisdama juos Vyriausybė negalėjo užtikrinti keliautojų saugumo, užsieniečiams grėsė nužudymai ir pagrobimai.
Gauti vizą padėdavo pavieniai svečių namai. Būtent jų savininkai parūpindavo ir apsauginius, kurie visą kelionės laiką bus arti jūsų (neatsitraukia kelių centimetrų atstumu). Prieš atvykstant į konkrečią vietą apsauginiai ją apžiūri ir įsitikina, kad ant stogų nėra snaiperių, nukreipusių ginklus į turistus.
Galimybės derėtis nėra: arba imi visą paketą (vizą + apsaugą), arba negali patekti į šalį legaliai.
Savaime aišku, turistų palyda yra ginkluota, užsieniečiai vežiojami šūviams atspariu visureigiu.
2012 metais tokia palyda kainavo 750 dolerių per dieną, dabar kaina išaugus iki 1350 dolerių per dieną. Galimybės derėtis nėra: arba imi visą paketą (vizą + apsaugą), arba negali patekti į šalį legaliai.
Mano kelionės palydovai vis ragindavo neužsibūti vienoje vietoje, kad netapčiau lengvu grobiu į užsieniečius nusitaikiusiems teroristams. Vis dėlto būtent jie man parodė vieną nuostabiausių pakrančių, kokią tik yra tekę regėti.
Sudanas
Sudanas buvo tikrai kietas riešutėlis. Nuo 2004 iki 2007 metų kiekvieną kartą kreipusis į Sudano ambasadą Vašingtone, gaudavau tą patį lakonišką atsakymą: „Tai yra svarstoma Chartume.“
Vyriausybė Sudano sostinėje Chartume yra gana uždara ir paranojiška. Ši valdžia rėmė genocidą prieš kitataučius, nusinešusį šimtus tūkstančius gyvybių Darfūro srityje. Greičiausiai būtent dėl to jie netroško, kad po jų šalį lakstytų fotokameromis apsiginklavę turistai.
Iki šiol Sudano valdžia stipriai reguliuoja turistų srautus bei riboja jų galimybes judėti po šalį. Keliautojams aplankyti galima tik tam tikras vietas, į kurias leidžiama vykti, o fotoaparatu įamžinti galima toli gražu ne kiekvieną norimą akimirką.
Angola
Angola yra pati sudėtingiausia šalis, iš tų, kurias man teko aplankyti. Vien bandymas gauti vizą pareikalavo daug pastangų ir tik patvirtino stereotipą, jog daugelis vietinių į turistus žiūri kaip į potencialius deimantų vagis.
Be to, Angolos vyriausybė beveik nesuteikia turistinių vizų amerikiečiams. Mano žiniomis, nė vienam Amerikos piliečiui nebuvo suteikta viza nuo 2004 metų iki 2008 metų.
Atvykti į šalį man galiausiai pavyko 2012 metų gruodžio mėnesį, kuomet pavyko užmegzti ryšius su Angolos vykdomąja valdžia, kuri padėjo susitarti su Užsienio reikalų ministerija.
Vaizdas, kurį pamačiau atvykęs į Angolos sostinę Luandą, nuliūdino: grožėtis nebuvo kuo – miestas buvo paskendęs spūstyse ir statybose.
Užmiestyje taip pat nepavyko pamatyti nieko ypatingo – laukinė gamta ir gyvūnija stipriai nukentėjo civilinio karo metu.
Net norėdamas įsigyti suvenyrų, likau nemaloniai nustebintas – jie čia buvo penkis kartus brangesni nei panašios smulkmenos kitos šalyse.
Nesužavėjo ir maistas – portugališki patiekalai (Angola buvo ilgametė Portugalijos kolonija) buvo beskoniai.
Iš esmės šią šalį aš noriu prisiminti tik todėl, kad ji buvo paskutinė aplankyta šalis, siekiant įgyvendinti užsibrėžtą tikslą – apkeliauti visas pasaulyje esančias nepriklausomas valstybes.
