Tada jis žino, kad derėtų nešti kudašių, kur saugiau. Savo kieme ir apleisto kaimelio apylinkėse jis su savo žmona Marija jaučiasi saugūs, nes jokių potyrių susijusių su padidėjusiu radiaciniu fonu jis nejaučia.
Jei ne radiacija, tai evakuotos Černobylio zonos ir nebūtų. Vadinasi, tokie samasiolai, kaip Ivanas, tebūtų eiliniai kaimelio senoliai, Černobylio zonoje dirbantys specialistai – tiesiog eiliniai biurokratai, mokslininkai ir milicininkai.
Černobylis ir Pripetė būtų niekuo neišsiskiriantys sovietizmo sugadinti ar sovietizmo pastatyti miestai, zonoje gyvenantys gyvūnai niekam neprimintų mutantų. O mūsų, „Savanorių į Černobylį“, išvis nebūtų, nes niekas nenorėtų lankyti tokio nykaus, Polesės pelkėse paskendusio ir prie Baltarusijos sienos prisispaudusio Ukrainos kampelio.
Jei ne radiacija, tai greičiausiai niekas apie Černobylį net nesusimąstytų. Bet dabar nori į zoną, bet su kuo mažiau radiacijos.
Bet radiacija su visais savo pavojais ir iškrypusiu žavesiu ten yra. Todėl bent kelis kartus per mėnesį man skambina įvairūs smalsuoliai ir klausia, kada bus kita kelionė į zoną?
Arba, kiek tokia kelionė pavojinga? Jei važiuosiu, ar galėsiu dar turėti vaikų? Ar po kelionės reikės išmesti rūbus? Taigi, jie ir nori, ir bijo. Jei ne radiacija, tai greičiausiai niekas apie Černobylį net nesusimąstytų. Bet dabar nori į zoną, bet su kuo mažiau radiacijos.
Būna tokių atvejų, kai savanoriai važiuoti negali, nes yra nepilnamečiai. Į Černobylio zoną neįleidžiami asmenys iki 18 metų dėl jų pačių saugumo. Kažkas iš ten dirbančių ukrainiečių man aiškino, kad augantis organizmas turėtų būti kuo toliau nuo radiacijos šaltinių.
Kelionėse yra buvę besilaukiančių moterų arba tokių, kurios sirgo mažakraujyste, turėjo skydliaukės problemų, tačiau labai norėjo važiuoti arba jų antroji pusė jas skatino važiuoti.
Paprastai lietuvius žavi aukštas radiacinis fonas. Kuo didesnis fonas, tuo geresnė asmenukė su dozimetru.
Prieš kelionę šios moterys skambina ir klausia, ar joms ten bus saugu. Aš visą laiką sakau tą patį visiems: jei ten būtų labai saugu, tai po Černobylio zoną galėtų keliauti visi, kas nori, ir įspėjamieji ženklai apie radiacinę taršą būtų ištraukti iš žemės.
Tuomet jos pasitaria su gydytojais ir gauna griežtą įspėjimą nevažiuoti.
Tačiau tie, kurie gali ir nori važiuoti, atvykę į Černobylio zoną nelieka abejingi dozimetro ekranėlyje augantiems skaičiams. Paprastai lietuvius žavi aukštas radiacinis fonas. Kuo didesnis fonas, tuo geresnė asmenukė su dozimetru.
Turiu prisipažinti, jau beveik antrus metus aš ir pats „medžioju“ radiaciją Černobylio zonoje. Tuo metu, kai dar nebuvau įsigijęs nuosavo dozimetro, naudodavau civilinėms ar buitinėms užduotims sukurtus „Pripyat“ ir „Terra-P“ dozimetriukus, kurie prie labai rimto radiacinio fono tiesiog pritrūkdavo skaičių ir išsijungdavo.
Kiekvienos kelionės metu atsirasdavo bendraminčių, kurie padėdavo ieškoti tokių vietų, kurios „atjungtų“ dozimetrą. Tačiau tai nėra vien paaugliškos emocijos, kurias patiria 20-ies nesulaukę jaunuoliai, prieš Naujuosius mėtydami petardas į balkonus.
Visos labai radioaktyvios vietos Černobylio zonoje turi savo istoriją. Vienur buvo sumesti gaisrą reaktoriuje gesinusių ugniagesių rūbai, kitur leidosi radiacija užteršti sraigtasparniai, o ten, žiūrėk, voliojasi radioaktyvų gruntą sėmęs krano kaušas.
Kai atsistoji prie tokio objekto ar įlendi į tokią tamsią ir baisią skylę ir matai augančius skaičius ir vis dažnėjantį dozimetro garsinį signalą, pradedi protu suvokti katastrofą. Ir tada patiki visu tuo, ką matei nuotraukose ir apie ką skaitei.
Mano geras bičiulis, kuris pagal savo amžių galėtų būti mano seneliu, Sergejus Černovas, Černobylio zonoje dirba gidu. Jam būna paskirtos atvykėlių grupės, kurias jis lydi ir prižiūri.
Sergejus dažnai sako, kad, kai atvažiuoja svečiai iš Rytų Europos arba Rusijos (nors pastarieji jau beveik neatvažiuoja), vos tik išgirdę, kad „ana ten yra labai radioaktyvus akmuo“, bėga keturpėsti žiūrėti, kur tas radioaktyvus akmuo.
Kai atvažiuoja vakarų europiečiai arba japonai, išgirdę tą patį, jie bėga keturpėsti į priešingą pusę nuo radiacijos. Pats Sergejus dozimetro nesinešioja, nors pagal nustatytą tvarką jis turėtų nuolat būti su asmeniniu dozimetru, prisegtu prie jo darbinių rūbų, ir su nešiojamu aparatu.
Sergejus sako, kad, kai atvažiuoja svečiai iš Rytų Europos arba Rusijos, vos tik išgirdę, kad „ana ten yra labai radioaktyvus akmuo“, bėga keturpėsti žiūrėti, kur tas radioaktyvus akmuo.
Jis sako, kad jau mintinai žino, kur radioaktyvu, o kur ne. Priešingai nei pirmą kartą atvykusiems į šias apylinkes, radiacija Sergejui neįdomi.
Tačiau jis su dideliu užsidegimu pasakoja apie čia dirbančius kolegas, apie šiose apylinkėse gyvenančių žmonių likimus. Matyt, pats nesusimąsto, kad tai būtų eilinės istorijos, jei ne radiacija.
Kitas zonos darbuotojas Ženia niekur neina be trijų dozimetrų komplekto – vienas švarko atlape, kitas ant riešo, laikrodžio pavidalo, trečias rankinis. Bet tai ne todėl, kad Ženia bijo susirgti spinduline liga, o todėl, kad jis kolekcionuoja radioaktyvias reaktoriaus šerdies daleles, kurias per nelaimės naktį išspjovė reaktoriaus blokas.
Kai visi jo įrenginiai aktyvuojasi ir pradeda informuoti apie išaugusį radiacinį foną, Ženia pradeda sukinėtis vienoje vietoje, tarsi grybaudamas. Galiausiai jis aptinka nedidelį žemės lopinėlį, kur dozimetrai rodo didžiausius skaičius ir pradeda sijoti gruntą.
Taip daro, kol aptinka mažą, juodą kruopelę. Ją įsideda į nediduką švininį buteliuką, jį į kišenę ir keliauja į savo laikiną būstą Černobylio miestelyje. Čia saugoma tokių buteliukų kolekcija – spintelėje, netoli jo lovos ir bosinės gitaros.
Kartą, kai pusryčiavome vienoje valgykloje, Ženia apie savo kolekciją pasigyrė mano bendražygiams. Jie negalėjo patikėti, kad tai tiesa, ir pradėjo juokauti.
Ženia pasiūlė įsitikinti patiems. Pavalgęs jis nuskubėjo į savo kambarėlį ir į lauką išsinešė tą patį, nediduką buteliuką ir Terra-P dozimetrą. Vos tik atidarė buteliuką, dozimetras pašėlo, skaičiai sukosi kaip kokio vandens skaitiklio ekranėlyje.
Įdomiausia, kad visi, kurie susirinko pažiūrėti į tą mažą, juodą dulkelę, išgirdę dozimetro skleidžiamą pavojaus signalą nemėgino trauktis ar slėptis.
Priešingai, jie visi pasilenkė arčiau ir apspito šlove besimėgaujantį Ženią. Uždaręs buteliuką, jis pridūrė, kad, jei tą krisliuką laikytų arti akies, tai akis pradėtų ašaroti.
Tačiau esu matęs ir atvejį, kai šiose apylinkės nuolatos dirbantis autobuso vairuotojas turėjo labai didelę fobiją radiacijai. Dvi paras jis mus vežiojo po zoną ir visą tą laiką skundėsi, kad toks jo darbas labai kenkia sveikatai.
Visą laiką buvo uždaręs autobuso langus, niekada nelipo iš transporto priemonės ir vertė mus valytis kojas, kai grįždavome iš lauko į autobusą. Atrodo, kad jis buvo gruzinas ar armėnas, nes rusiškai kalbėjo su kaukazietišku akcentu.
Radiacijos karštinė pasireiškia visiems, atvystantiems į Černobylį. Tik skirtingai – vieniems kaip baimė, kitiems – kaip adrenalino antplūdis.
Vos tik įsijungdavo dozimetrai, pavyzdžiui, važiuojant pro Raudonąjį mišką, jis pradėdavo labai ekspresyviai keiktis, pasitelkdamas mums gerai žinomus slaviškus keiksmažodžius.
Ironiška, tačiau tos kelionės metu autobuso dugnas ir padangos užsiteršė radioaktyviomis dalelėmis. Taršą aptiko prie kontrolės ir patikros punkto „Leliv“. Dozimetristas nurodė grįžti keliolika kilometrų atgal ir pasukti nuo pagrindinio kelio į valymo stotį. Ten autobusą nuplovė su specialiomis medžiagomis.
Tokia ta „radiacijos karštinė“. Kaip ir pati radiacija, ji nematoma ir nejaučiama. Netgi neturi tiesioginio poveikio fizinei sveikatai. Ji pasireiškia emociškai ir be išimties visiems, kurie atvyksta į Černobylio zoną.
Tik skirtingai – vieniems baimės, kitiems nuotykių ieškojimo simptomais. Tačiau po ilgo laiko šita „karštinė“ baigiasi ir buvęs ligonis pradeda matyti, kiek daug neatrasto šitas pasaulis pasaulyje, kurį vadina „Černobylio zona“, slepia.
Tai pirmasis straipsnis iš antrojo Daumanto Liekio ciklo „Savanoriai į Černobylį“. Visus juos rasite čia.
