Praėjusių metų vasarą startavęs projektas „Surink Lietuvą“ lietuvius bemat užkrėtė magnetukų rinkimo karštine. Po šalį keliaujantieji pamėgo kiekvienoje savivaldybėje įsigyti ją reprezentuojantį magnetuką, iš kurių vėliau galima sudėlioti Lietuvos žemėlapį.
Šiemet juos visus surinkti nusprendė ir kaunietis A.Bielevičius, kuris leidosi į daugiau nei 3 tūkst. kilometrų žygį po šalį dviračiu. Keliones dviračiu nuo vaikystės mėgstantis Algirdas 15min atviravo, kad po šios kelionės aplink Lietuvą išnyko visi jo turėti stereotipai ir išankstinės nuostatos.
„Pradėjau vertinti tai, kad gyvenu nuostabioje šalyje tarp nuostabių žmonių. Kad turime labai daug vienas kitam ką papasakoti ir parodyti. Kad esame laisvi, todėl galime važiuoti vieni pas kitus nevaržomai ir gėrėtis tuo, ką kuriame ir saugome“, – apie kelionės pamokas pasakojo jis.
– Kaip kilo idėja apkeliauti šalį renkant „Surink Lietuvą“ magnetukus? Ar jie sugundė, ar magnetukai buvo tik suvenyras?
– 2017 m rugpjūtį su žmona išvažiavome dviračiais maršrutu Alytus-Dzūkijos nacionalinis parkas, su nakvyne Burokaraistėlėje. Tai buvo pirmoji mano išvyka dviračiu su nakvyne. Kitas žygis įvyko 2018 birželį, kai iš Kauno dviračiais pasiekėme Nidą. Šį kartą buvo pirmoji išvyka su visa ekipuote (palapine, miegmaišiais, puodu, virykle ir t.t).
Grįžęs buvau užsidegęs keliauti kažkur dar, bet neišsirinkdavau kur. Ir kaip tik startavo projektas „Surink Lietuvą“. Tada pamaniau, kad čia labai faina idėja keliauti, ir tas magnetukas toks kaip prizas, kaip medalis už tai, kad atvykai ir aplankei.
Pradžioje tiesiog surinkau aplink gyvenamąją vietą (Kauną) arčiausiai esančius magnetukus per vienadienes išvykas ir tada nusprendžiau, kad būtent renkant magnetukus yra galimybė aplankyti visus regionus, visas savivaldas, kurių šiaip neaplankytum. Tada sėdau prie žemėlapio ir susibraižiau maršrutus: Aukštaitija, Žemaitija ir vidurio Lietuva, Dzūkija bei ratas aplink Lietuvą. Rato aplink Lietuvą norėjau kaip dar vieno iššūkio – apvažiuoti Lietuvą.
– Kodėl pasirinkote keliauti dviračiu? Ar jums tai kasdienė transporto priemonė?
– Taip sutapo, kad startavus projektui „Surink Lietuvą“ turėjau didžiulį norą keliauti būtent dviračiu. Minėtos kelionės į Dzūkijos nacionalinį parką ir Nidą taip sužavėjo, kad minties kitais būdais keliauti po Lietuvą net nekilo. Be to, tai švarus ekologiškas transportas, ir nors esu inžinierius projektuotojas, bet širdyje – gamtininkas. Gyventi darnoje su gamta man yra be galo svarbu. Keliaujant dviračiu jauti vėją, kvapą, karštį, šaltį, gamtos garsus, matai gėles, pievas, medžius, vandenis. Automobiliu to nepatirsi.
Pastaruosius 3 metus dviratis buvo pagrindinė transporto priemonė keliauti į darbą. 22 km per dieną (11 km į vieną pusę). Taip važinėjau apie 8 mėnesius per metus su retomis išimtimis. Vien į darbą per metus susidarydavo apie 3000 km. Šiuo metu laikinai nedirbu, tad kompensuoti malonumą minti padeda kelionės po Lietuvą.
Gražiausia kelio atkarpa – Šilalė-Kaltinėnai-Kražiai-Kelmė.
– Ar iki šios kelionės buvote daug keliavęs po Lietuvą?
– Pradžių pradžia, sakyčiau, buvo pažintinės išvykos, organizuojamos regioninių parkų. Vienas iš pirmųjų žygių dviračiu, jei gerai pamenu, buvo Dubysos regioninio parko organizuotas žygis. Vėliau ėmiau sekti naujienas ir organizacijų, rengiančių išvykas dviračiu.
Nepakartojama išvyka buvo organizuota istorijos ir aktyvios gyvensenos entuziastų grupelės iš Alytaus „Olita Orany“, maršrutu Alytus-Varėna-Alytus, buvusia carinio geležinkelio sankasa, taip pat LKA keliautojų klubo organizuojamos ir kitų įstaigų išvykos. Na, o automobiliu tai bent keletą dienų per metus kartu su žmona paskiriame kelionėms po Lietuvą, kurias vadinam „ekspedicija“. Dažniausiai pasirenkam regioną, tarkim Žemaitiją, ir per keletą dienų su nakvynėmis apžiūrim šį bei tą.
– Kaip vyko kelionė – minėjote, kad viską apvažiavote per keturis žygius?
– Taip. Susibraižiau maršrutą per visas 60 Lietuvos savivaldybių. Kadangi Kaunas yra centre Lietuvos, tai gražiai gavosi tokie kaip trys žiedlapiai (maršrutai) Lietuvos viduje ir 4-as maršrutas aplankant arčiausiai sienos esančias savivaldybes. 1-asis žygis užtruko 7 dienas, 2-asis – 9 dienas, 3-asis – 4 dienas ir paskutinis – 18 dienų.
Iš viso 38 dienos ir 34 naktys. Visoms 60 savivaldybių aplankyti prireikė dviračiu numinti 3037 km.
– Tikslas galbūt buvo ne tik magnetukų pardavimo vietos – kaip rinkotės pakeliui vertus pamatyti objektus, lankytinas vietas? Kas jus traukia labiausiai – miestai, architektūra, gamta?
– Maršrutas priklausė nuo magnetukų pardavimo ir nakvynės vietų. Rinkdamasis kelią į lankytinus objektus beveik nekreipiau dėmesio. Tiesiog tie, kurie paklius pakeliui, tuos ir apžiūrėsiu. Be to, važiuojant dviračiu taškiniai objektai nėra svarbūs, svarbus pats keliavimo procesas. Keletą objektų, tokių kaip Stelmužės ąžuolas, Kirkilų apžvalgos bokštas, norėjau pamatyti iš smalsumo. Daugumą lankytinų objektų pasufleravo patys magnetukai – juose pavaizduoti bene ryškiausi lankytini objektai.
Labiausiai domina gamta. Gražu stebėti reljefo ir augmenijos kaitą. Ryte esi Suvalkijoje tarp plačių dirbamų laukų, vakare jau Dzūkijoje tarp smėlių ir pušynų. Ežerai, upės, miškai, kalvos, pievos – visa tai man atgaiva.
– Gal išskirtumėte vietas, kurias siūlytumėte būtinai aplankyti Lietuvoje? Kas labiausiai įstrigo?
– Jeigu atsakyti trumpai – važiuokite ten, kur niekada nebuvote. Nesigilinkite, neieškokite per daug informacijos. Žymiai smagiau perskaityti aprašymus informacinėje lentoje nei prieš žygį vikipedijoje. Lankytinų vietų Lietuvoje galybė. Galit pasinaudoti portalo pamatyklietuvoje.lt paslaugomis – nustebsit, kiek visko yra. Ir net nebūtinai turi būti kažkoks objektas, tai gali būti tiesiog gražus kelias, gražus kaimas, slėnis, pieva, medis ir pan.
Turbūt labiausiai įsirėžė atmintyje šie:
- Gražiausias vaizdas nuo kalno – vaizdas nuo Šatrijos kalno.
Kristinos Stalnionytės nuotr./Vaizdas nuo Šatrijos kalno - Gražiausias vaizdas nuo apžvalgos bokšto – vaizdas nuo Sartų ežero apžvalgos bokšto.
Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Sartų ežero apžvalgos bokštas - Gražiausia kelio atkarpa – Šilalė-Kaltinėnai-Kražiai-Kelmė.
- Gražiausia medinė bažnyčia – Nemajūnų Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia. (Daugiau skaitykite: Prie pat Birštono – išskirtinės architektūros bažnyčia, už kurios statybą gauta bauda)
- Didžiausias netikėtumas – Kėdainių senamiestis ir Žeimelio senamiestis.
A.Bielevičiaus nuotr./Algirdo kelionė aplink Lietuvą - Skaniausias ir jėgas sugrąžinęs šaltinio vanduo – Kavarske Šv. Jono šaltinio vanduo.
- Įspūdingiausias geologinis darinys – Pasvalio Žalsvasis šaltinis.
– Gal buvo tokių, kurios buvo lankytojas labai seniai, ir dabar maloniai nustebino pokyčiais?
– Miestai, miesteliai išgražėję neatpažįstamai. Kur nuvyktum, viskas atnaujinta. Kultūros, gamtos paveldo objektai sutvarkyti, pritaikyti lankymui. Miestų aikštės, parkai, fontanai, skulptūros. Muziejų ir regioninių parkų lankytojų centrų apskritai neįmanoma pažinti. Dar mokykloje vežiodavo su klase, tai muziejai ir lankytojų centrai atrodė kaip autobusų stoties laukimo salė. Nebuvo ką žiūrėt, niūru, nejauku. Dabar tai – ooo... Sienos kalba, muzikos groja, važinėja, skraido. Kaip 9D kino teatre. Neišprašysit vaikų iš ten ir patys nenorėsit išeiti. Super.
Užėjai vandens į pirmą pasitaikiusią sodybą – ir „prapliurpei“ pusvalanduką. Užėjai į kaimo parduotuvę – vėl pusvalanduką.
– Keliavote vienas? Ar nebuvo nuobodu?
– Tikrai ne. Judu kur noriu, kada noriu ir kiek noriu. Noriu – persigalvoju, noriu – grįžtu prie ankstesnio plano, noriu – miegu ilgiau, noriu – keliuosi anksti. Absoliutus laisvės pojūtis. Jeigu keliaučiau negyvenamais kraštais, būtų nejauku. Bet čia juk Lietuva. Užėjai vandens į pirmą pasitaikiusią sodybą – ir „prapliurpei“ pusvalanduką. Užėjai į kaimo parduotuvę – vėl pusvalanduką.
– Gal kelyje pasitaikė kokių nors kuriozų, juokingų situacijų?
– Blogų dalykų – tikrai ne. Nepuola, žinokit, net šunys. Nėra jau jų. Kaimuose niekas neloja. Vienas kitas amsi, kartais aplink dviratį ratus suka, bet geriečiai tokie, nekanda.
Juokingas nutikimas atsitiko, kai įvažiavau į Žeimelį. Sustoju, dairausi, nes eilinis atrodė kaimas, o ten senamiestis – opapa... Prieina vietinis, rusiškai klausia – „Iš kur?“. „Iš Lietuvos“, – aš jam lietuviškai. Susijuokė, sako – „Įdegęs smarkiai, tai pamaniau, kad tikrai užsienietis“. Rodau pirštu į pastatą su kolonomis, klausiu – gal čia dvaras. „Ne, – sako. –Baras ten ir ten, o čia tai ne.“ Smagiai pasijuokiau.
– Kaip reaguodavo sutikti žmonės, jeigu jiems pasakydavot apie savo kelionę?
– Vienoje kaimo parduotuvėje prasitariau, tai ledais pavaišino. Kai vandens į sodybas užsuku, tai pomidorų, agurkų įdeda. Bet dažniausiai santūriai reaguoja. Ne pietiečiai juk mes, nesiglėbesčiuojam ir nešūkaujam.
– Važinėjote po visą Lietuvą dviračiu – ar pakankamai gera, jūsų nuomone, infrastruktūra tam šalyje?
– Čia reikėtų klausti tų, kas bent Europą yra išmaišęs. Mano patirtis svečiose šalyse nėra didelė. Teko dviračiu važinėtis Suomijoje ir Šveicarijoje. Lietuvoje dviračių takai neturi numerių ar pavadinimų. Įvažiuoji į miestą, matai dviračių taką, bet nežinai, kur jis veda. Pradedi važiuoti juo, takas užsisuka ir tęsiasi į kitą pusę nei tau reikia. Arba pasibaigia ties mokykla.
Manau, laikas būtų įvesti dviračių takų numeraciją. Tarkim, Šveicarijoje, jei gerai supratau, tai yra vietinės, regioninės ir nacionalinės trasos. Taip pat atskiros kalnų dviračių MTB trasos. Kur bevažiuotum, sankryžose ant automobiliams skirtų kelio ženklų atramų ar atskirai yra ir dviračių bei pėsčiųjų trasų nuorodos. Gali važinėtis be navigacijos, nepaklysi.
Dviračių infrastruktūra Lietuvoje nelabai kokia. Net naujieji dviračių takai su daugybe nukrypimų nuo norminių aktų.
Taip pat nereikia manyti, kad tos trasos eina specializuotais dviračių takais. Dažniausiai jos pravestos mažo intensyvumo užmiesčių keliais ir gatvėmis. Lietuvoje tik Panevėžyje mačiau, kad yra dviračių trasos su pavadinimais. Ir turbūt vienintelė nacionalinė dviračių trasa pajūriu Nr.10 , bet važiuojant nuo Šventosios, už Karklės dingsta numeracija ir atsiranda tik Nerijoje. Taip neturėtų būti. Dar Vilniuje pastebėjau užuominų dešiniajame Neries krante, kad tai „Eurovelo 11“, bet jau taip kukliai užrašyta, lyg nelegalus tas užrašas būtų.
Bendrai paėmus, tai dviračių infrastruktūra Lietuvoje nelabai kokia. Net naujieji dviračių takai su daugybe nukrypimų nuo norminių aktų. Dar blogybė, kad tie takai prasideda tiesiog kažkur nuo nuovažos ar apskritai iš niekur ir baigiasi niekur. Jeigu šalia kelio tam tikram ruože yra dviračių takas, tai jo pradžioje ir pabaigoje dviratininkas turi būti aiškiais informaciniais ar nukreipiamaisiais ženklais arba dangos ženklinimu užvestas nuo kelio dangos ant tako, o pasibaigus jam – nuvestas vėl ant važiuojamosios dalies. Nenoriu plėstis, puikiai išmanau susisiekimo infrastruktūros techninius dalykus, tai man akis bado daug dalykų (pastaruosius 11 metų Algirdas dirbęs susisiekimo infrastruktūros projektavimo įmonėje – red.).
Tačiau tiems, kurie sako, jog nevažinėja dviračiu tik todėl, kad nėra infrastruktūros, pakartoju posakį, kad blogam šokėjui ir kiauš... maišo.
Dėl manęs gali visus dviračių takus išarti, visą asfaltą paslėpti -važinėjau, važinėju ir važinėsiu.
– Kur rinkdavotės nakvynes?
– Pirmajame žygyje (etape) pabandžiau taip vadinamą „stealth camping“ metodą. Tai kai miegi bet kur, dažniausiai miške, slaptai, nedarydamas žalos gamtai. Nerauni žolių, nekerti krūmų, nekuri laužo. Ryte susipakuoji, ir nė ženklo nepalieki. Tačiau nepatiko – jausdavausi kaip besislapstantis nusikaltėlis.
Kituose žygiuose rinkausi kempingus, stovyklavietes, kaimo turizmo sodybas, svečių namus. Nustebau, koks didelis pasirinkimas. Kone visur galima rasti nakvynę, bet kuriame Lietuvos kampelyje.
Dėl manęs gali visus dviračių takus išarti, visą asfaltą paslėpti -važinėjau, važinėju ir važinėsiu.
– Ar nebuvo iššūkių visur rasti magnetukų? Nebuvo taip, kad atvykęs randate arba užrakintas duris, arba jie tiesiog išparduoti?
– Tikrai ne. Nebuvo taip, kad neturėtų magnetuko, o darbo laiką visada žinodavau – internetas juk kišenėje. Aišku, poros magnetukų negavau, bet žinojau, kad negausiu. Taip pat keletą magnetukų vežiausi su savimi iš anksto, nes jau turėjau iš pernai, kai pradėjau rinkti chaotiškai, dar keletą atidavė draugai. Todėl ne visose savivaldybėse reikėjo derintis prie platinimo taškų darbo laiko.
– Tiek laiko keliaujant dviračiu – ramiai, lėtai, toliau nuo didelio srauto – yra, matyt, puiki proga ne tik pamatyti Lietuvą, bet atitrūkus nuo kasdienybės pasinerti į apmąstymus. Ką jums pačiam davė ši kelionė?
– Turėjau daug išankstinių nusistatymų. Dažnai aplinkiniai kalbėdavo, kad Lietuvoje kaimai išmirę, visi prasigėrę, kad tave užpuls ir atims dviratį, kad apkandžios palaidi šunys, kad nėra ten ko važiuot, nes nieko nėra, kad Lietuvoje lyja ir šalta arba nežmoniški karščiai, na ir t.t. Tai po šios kelionės absoliučiai visi stereotipai ir išankstinės nuostatos žlugo. Nieks neužpuolė, ir net užuominų nebuvo, kaimai gyvybingi, susitvarkę, išsipuošę, žmonės nuostabūs, malonūs, lankytinų objektų begalė, gražu kiekvienam kaime, kiekvienam miestelyje, kiekvienam mieste.
Pradėjau vertinti tai, kad gyvenu nuostabioje šalyje tarp nuostabių žmonių. Kad turime labai daug vienas kitam ką papasakoti ir parodyti. Kad esame laisvi, todėl galime važiuoti vieni pas kitus nevaržomai ir gėrėtis tuo, ką kuriame ir saugome.
Po šios kelionės absoliučiai visi stereotipai ir išankstinės nuostatos žlugo.
– Kaip manote, ar kiekvienas galėtų leistis į tokią kelionę? Ar tokiam iššūkiui reikia pasižymėti ne tik fizine, bet ir psichologine ištverme? Juk keliaujant dviračiu nėra tokio didelio komforto kaip būtų važiuojant automobiliu.
– Tereikia užduoti vieną vienintelį klausimą sau. Ar aš noriu važiuoti automobiliu, ar dviračiu. Jeigu atsakymas – automobiliu, tai važiuokite automobiliu. Jeigu atsakymas – dviračiu, važiuokite dviračiu. Nereikia nei fizinės, nei psichologinės ištvermės, tiesiog objektyviai įvertinkite savo pajėgumus ir pagal tai susiplanuokite.
Neturit sveikatos, bet norite keliauti dviračiu – keliaukite per dieną po 30 km arba keliaukite elektriniu dviračiu (pėdaliatorium), kuris palengvina mynimą. Nemėgdžiokite aklai tų, kurie išsitreniravę ar iš prigimties stiprūs.
Elkitės pagal save. Mynimas turi teikti malonumą. Dienos pabaigoje turite jaustis kaip po pasiplaukiojimo baseine, t.y. – nieko neskauda, bet nuovargis toks, kad norisi atsigulti ir saldžiai pamiegoti.
