Šio pastato – Gereja Ayam – istorija tokia pat išskirtinė, kaip ir jo forma. Idėja tokiam kūriniui 1988 m. gimė Danieliui Alamsjahui. Jis tikino, kad po vakarinės maldos jį aplankė vizija, kurioje pamatė sniego baltumo balandį, besiilsintį ant kalno viršūnės. Balsas iš aukštybių jam liepė pastatytų namus, kuriuose galėtų melstis visi žmonės.
D.Alamsjahas iš pradžių nekreipė dėmesio į sapną, tačiau jo gyvenimas pasikeitė nuvykus į Javos miestą Magelangą. Vyras vyko ant Rhema kalvos, kad nuo ten stebėtų saulėtekį. Kai D.Alamsjahas pamatė kalvą, suprato: tai yra vieta, kurią jis matė vizijoje.
Iškart pradėjo kurti planus, kaip savo sapną paversti realybe. Vos po dviejų savaičių vyras jau įsigijo žemės būsimų maldos namų statybai. Pastatas kilti pradėjo 1992 m., tačiau 2000-aisiais darbai nutrūko dėl pinigų stygiaus. Darbus vilkino ir skundai iš vietinių. D.Alamsjahas – krikščionis, o dauguma gyventojų apylinkėse – musulmonai. Jie netikėjo, kad namai virs maldos vieta visoms religijoms ir užvertė skundais vietos valdžią.
Vyras nebeturėjo pinigų nei apsaugos darbuotojų, nei prižiūrėtojų samdymui. Galiausiai pastatas liko apleistas beveik 15 metų – jame išsikerojo augalija, grafitininkai ir pasakojimai apie demonus. Pats D.Alamsjahas visas jėgas skyrė reabilitacijos centro įkūrimui netoliese, kuriame suteikiama pagalba narkomanams.
Matyt, tikrai – už gerą atsilyginama geru. Šiais perteklinio turizmo laikais Gereja Ayam yra vienas tų retų atvejų, kurie už šviesią šiandieną gali padėkoti būtent keliautojams. 2015 m. neįprastos bažnyčios nuotraukos ėmė plisti internete, ir vieta tapo turistų traukos centru.
D.Alamsjahas iš lankytojų pradėjo imti nedidelį mokestį (20 tūkst. Indonezijos rupijų – apie 1,25 Eur). Nors mokestis buvo mažas, bet lankytojų plūdo tiek, kad už surinktus pinigus vyras galėjo imtis pastato vidaus renovacijos.
Buvo nudažytos sienos, jas papuošė paveikslai – atsirado spalvų ir gyvybės. Beje, nemažai paveikslų – tai žmonių, kurie sulaukė pagalbos D.Alamsjaho reabilitacijos centre, darbai.
Vyras pradėjo rūpintis aplinka, ją puoselėti. Atsirado pinigų ir infrastruktūros sukūrimui – po balandžio uodega įsikūrė kavinaitė, o lankytojai gali užlipti ant paukščio galvos, iš kur atsiveria pasakiška panorama. Yra ir privatūs maldos kambarėliai.
D.Alamsjahas įtraukė ir vietos bendruomenę. Įsigiję bilietą lankytojai kartu gauna ir tradicinio šių vietų patiekalo – Latela Gombong Cassava, kurį gamina aplinkiniai žmonės.
Nors Gereja Ayam pasaulyje išgarsėjusi kaip „vištos bažnyčia“, pats į aštuntą dešimtmetį įkopęs D.Alamsjahas pataria nevartoti tokio pavadinimo. Tai – balandis, ir tai ne bažnyčia, o maldos namai, kuriuose laukiami visų religijų žmonės.
