Neįprastas lietuviui kelias
Keletas šimtų kilometrų automobilyje jau tampa kasdienybe. Keliai kol kas geri ir didelio vargo nepatiriame. Tiesa, kol kas stebina keistos autostrados – čia nerasite (bent jau šioje Švedijos dalyje) mums įprastų keturių eismo juostų. Po dvi į kiekvieną pusę.
Magistralė, kuria oficialiai čia galima važiuoti ne didesniu kaip 110 km/h greičiu, yra trijų juostų. Į vieną pusę yra viena, o į kitą – dvi. Po kurio laiko keletui kilometrų juostų skaičius susikeičia. Vienos juostos eismas praplatėja iki dviejų, o dviejų – susiaurėja iki vienos. Jeigu vienos eismo juostos magistralėje kas nors strigdo eismą – kelių kilometrų išplatėjime jie visi sėkmingai kliūtį aplenkia.
Kolonėlės stovi ne taip patogiai kaip Lietuvoje. Važiuojant magistrale tiek navigatorius, tiek kelio ženklai dažnai rodo nuorodas į kuro kolonėles, tačiau retai kada jos būna prie pat magistralės. Dažnai norint į jas patekti mums reiktų nuo pagrindinio kelio nusukti keletą kilometrų arba pervažiuoti į kitą pusę. Todėl bent jau pietinėje Švedijos dalyje keliaujant automobiliu reiktų būtų atidesniems su kuro automobilyje likučiais.
Užtat šiuose keliuose galima sutikti tai, kas dar neįprasta Lietuvoje – tvarkingas poilsio aikšteles su veikiančiais ir švariais tualetais. Lietuvoje nors šiek tiek panašią (bet realiai daug prastesnę) teko matyti tik magistralėje šalia Elektrėnų.
Alies Stenar – iki šiol neįminta akmeninio laivo paslaptis
Šiek tiek apsipratę su nauja tvarka judame Švedijos mitologinio pasididžiavimo link – Alies Stenar. Baltijos jūros pakrantėje stovintys akmenys iki šiol masina savo paslaptimis. Iš didelių akmenų suformuotas laivas Saulei.
Nelietuviškas akcentas tai, kad atvykus į Alies Stenar pasitinka rodyklės ir žmonės ryškiaspalvėmis liemenėmis, reguliuojantys parkavimo eismą. Stovi švarūs ir prižiūrimi tualetai. Ir niekas už tai neprašo pinigų. Nei parkavimas, nei tualetai, nei pats patekimas į lankomą objektą nieko nekainuoja.
Vos išlipus iš automobilių plūsteli stiprus Baltijos jūros vėjas. Einant tą kilometrą iki pačių akmenų jis tik stiprėja. Pasiekus jūros skardį sunku darosi net stovėti. Vėjas tik ir taikosi nuplėšti viską, ką pamiršai pritvirtinti. Gal dėl to prie šio lankytino objekto turistai ilgiau ir neužsibūna. Tačiau net ir vėjui baidanat lankytojus jų čia galybė.
57 akmenys sudėti laivo forma. Kiekvienas riedulys sveria beveik po dvi tonas. Jų paskirties kol kas mokslininkai taip ir negali paaiškinti. Realiausia hipotezė, kad čia buvo paleoastronominė stebykla. Manoma, kad prieš daugiau nei 5 tūkst. metų čia žmonės stebėjo žvaigždes, o akmenys rodė kritinius metų laikus – lygiadienį, saulėgrįžą ir ilgiausią metų dieną.
Šalia akmeninio Alies laivo archeologai aptiko įvairių radinių. Seniausiam jų yra apie 5,5 tūkst. metų.
Atvykusiems prie Alies Stenar akmeninio laivo Saulei patartina neprabėgti informacinių stendų. Perskaičius pagrindinę informaciją apie šį lankytiną objektą jūs kitaip už tų pačių akmenų slėpsitės nuo viską košiančio Baltijos jūros vėjo. Gal net pavyks įjungti fantaziją ir įsivaizduoti trūkstamas mokslininkams dalis - kaip atrodė čia vaikščioję senovės žmonės ir ką jie darė prie šio akmeninio laivo.
Stokholmas – skandinaviškoji Venecija
Galbūt keliaujant toliau mano nuomonė pasikeis ir aš pamatysiu gražesnių miestų, tačiau įvažiavus į Stokholmą man tai tapo gražiausia, ką mačiau per ligšiolinę kelionę iš civilizacijos.
Prieš čia važiuodamas nesidomėjau ir per daug nieko nežinojau apie šią sostinę. Pirmas įspūdis – skandinaviškoji Venecija. Miestas ant vandens.
Gaila, kad vairuodamas negalėjau taip intensyviai dairytis aplink. Bet gal ir geriau. Tada matai tik esminius dalykus. O esminiai paprastai ir būna paliekantys bendrą įspūdį. Vairuojant atrodo, kad važiuoji vien tuneliais vandeniu arba tiltais. Visur vanduo, laivai, jachtos ar kruiziniai laivai.
Trumpa ekskursija po Švedijos sostinę neatskleidžia jos dvasios, tačiau leidžia nors šiek tiek pauostyti kvapą. Spalvotas senamiestis, nutviekstas saulės, atrodo labai fotogeniškai, jeigu ekskursiją darytum pats sau. Tuomet gal vietoje bėgimo su gidu „kojos, pavardės, datos“ stiliuje mieliau rinkčiausi "valkatos" variantą. Tačiau, kaip visuomet, kelionėse viską lemia laikas. Negali apžioti viso pasaulio vienu ypu. Pavalkatavimą su ausinuku ausyse ir fotoaparatu rankoje teks atidėti kitiems laikams. Ir taip kol kas labai gerai.
Kalmaras – miestas, padėjęs laimėti Žalgirio mūšį
1397 metais Švedijos Kalmaro mieste buvo padėti parašai, apie kuriuos Lietuvoje mažai žinoma, nors, galimas daiktas, jie turėjo nemažai įtakos laimėti Žalgirio mūšį. Kai kurie mokslininkai mano, kad ši unija neleido kryžiuočiams susikoncentruoti ties Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste ir kova su Vytauto kariuomene. Manoma, kad jiems teko skaidyti karines jėgas ir dėl to negalėjo skirti pakankamai dėmesio pasiruošimui.
Kalmare šios unijos atminimo beveik nėra. Gal dėl to, kad ją inicijavo danai. Čia kaip Lietuvos ir Lenkijos sąjunga... Kaip ir būta, bet prisiminti kažkaip nesinori tokios bendrystės... Kalmare esančiose senosiose kapinaitėse galima rasti tik atminimo unijai akmenį ir skulptūrą netoli geležinkelio stoties.
Kalmare ypač gražus šalia pilies esantis botanikos parkas. Net man – per daug nesidominčiam augalijos pasauliu, buvo labai įdomu apžiūrėti įspūdingus medžius ir šalia jų radus lenteles su lotynišku pavadinimu panaršyti internete lietuviško pavadinimo. Man tai buvo paprastas, bet mielas užsiėmimas.
Beje, šalia pilies yra labai gražus keletos namelių kvartalėlis. Patekęs į jį gali pagalvoti, kad patekai į XIX a. filmavimo aikštelę – maži mediniai namukai, langinės ir akmeninis grindinys. Žiūrint į daugybę tokių vietų Švedijoje net ir miestuose man vis iškyla klausimas – juos verčia kažkas saugoti savo praeitį ar jie patys tiek sąmoningi.
Tuo tarpu lietuvių verslininkai skundžiasi, kad iš UNESCO saugomo Vilniaus senamiesčio daromas rezervatas. Nekalbu apie Užupyje dygstančius daugiabučius. Pasižiūri į šiuos pastatus ir supranti, kad lietuvių verslininkų mentalitetui dar daug reikia bręsti. Šiuo atveju švedai tikrai pranašesni už mus...
„Baltoscandia 2016“ – žygis visureigiais aplink Baltijos jūrą
Žygio per pasaulį „Misija Lietuva 100“ ekspedicija „Baltoscandia 2016“ – tai 12 000 kilometrų žygis visureigiais aplink Baltijos jūrą. Jį organizuoja būrys draugijų ir klubų: „Klajūnų klubas“, „Lietuvos geografų draugija“, „Baltoskandijos akademija“ ir LŽS kelionių ir pramogų klubas. Šiame žygyje dalyvauja per 20 entuziastų, keliaujančių profesoriaus Kazio Pakšto pėdomis ir bandančių atkurti vieningos Baltoskandijos idėjos diskusijas įvairių šalių universitetuose.
Baltoskandijos idėją tarpukario metu išpopuliarinęs prof. K.Pakštas skatino puoselėti Baltijos ir Skandinavijos šalių vienybę. „Baltoscandia 2016“ žygis siekia skleisti K.Pakšto Baltoskandijos, dar tarpukario metu išsakytą, idėją, kuri kalba apie Baltijos ir Skandinavijos šalių vienybę. Profesorius numatė, kad Lietuva negalės gyvuoti tarp savo galingų kaimynių, todėl jai būtina jungtis prie tuometinės Vakarų Europos šalių konfederacijos, kuri mūsų amžiuje išsivystė į Europos Sąjungą, arba jungtis į Baltoskandijos šalių konfederaciją, kuri vėliau išsivystė į Šiaurės šalių tarybą.
