Gyvenimas už poliarinio rato
Prisipažinsiu – prieš patekdamas už poliarinio rato aš nuoširdžiai galvojau, kad tai tokia mistinė riba, už kurios yra amžinas įšalas ir vaikšto balti lokiai...
Pirmą kartą poliarinio rato ribą kirtau prieš keletą metų ir iš karto supratau, kaip smarkiai klydau. Nėra čia jokių baltų lokių, vasarą net sniego nebūna, o temperatūra neretai viršija lietuviškąją. Gana keista, kai iš Lietuvos rašo, kad kraupiai lyja ir termometras, kaip priekvailis, rodo vos 12 laipsnių šilumos. Tuo tarpu pats vaikštai poliariniame rate su trumpomis rankovėmis ir šortais, o automobilį stengiesi statyti šešėlyje, kad būtų galima jame vėliau nusėdėti.
Pirmą kartą poliarinio rato ribą kirtau prieš keletą metų ir iš karto supratau, kaip smarkiai klydau. Nėra čia jokių baltų lokių, vasarą net sniego nebūna, o temperatūra neretai viršija lietuviškąją.
Vėliau pasidomėjau kas yra poliarinis ratas arba speigratis. Pasirodo, kad mistika paprasta.
Tai – vieta, kurioje nors kartą per metus nepakyla ir nenusileidžia saulė. Kitaip tariant – poliarinio rato išorėje baltąją naktį jūs galėsite stebėti kartą per metus, o centre – pusę metų būna diena, o kitą pusę – naktis.
Šiuolaikiniai klajokliai
Tačiau yra dalykai, kurie nejučiomis pastebimi. Kad kažkas čia kitaip.
Pirmiausia tai, kad daugumoje gyvenviečių tylu. Pravažiuojant išvysti gyvą žmogų – retenybė. Tačiau matai, kad žmonės čia gyvena – nupjauta žolė, džiūsta skalbiniai, atidaryti langai...
Vietiniai norvegai uždari žmonės. Pramogų čia mažai, tad dažniausiai jie kuičiasi namie. Netgi dirba iš namų. Sako, kad viena populiariausių profesijų – programavimas. Vietiniai juokėsi, kad kartą, kai į miestelį atvažiavo mobilus striptizo klubas, susirinko gyventojai, kurie vienas kito nebuvo matę keliolika metų ir net neįsivaizdavo, kad jie čia gyvena...
Klausiau, kaip žmonės čia gyvena, kai užslenka poliarinė naktis. Sako, kad nemaža dalis jų tiesiog išvyksta į pietus. Ten kur gyvenimo sąlygos netokios atšiaurios. Jeigu tai tiesa, tai šie norvegai beveik šiuolaikiniai klajokliai.
Šalis, kurioje norėčiau gyventi
Afganistanas yra ta šalis, į kurią noriu sugrįžti padirbėti. O Norvegija – šalis, kurioje norėčiau gyventi, jeigu to negalėčiau daryti Lietuvoje. Pirmą kartą taip nutiko. Būna šalis važiuoji ir pravažiuoji. O ši – įstrigo smegenyse. Stipriai įsirėžė dėl daugybės niuansų. Štai keletas jų.
Šioje šalyje kone visi gyventojai puikiai moka anglų kalbą. Bet kada gali paklausti kelio, paprašyti pagalbos ar patarimo ir gali būti tikras, kad visi mielai tau tai papasakos anglų kalba.
Lietuvoje mokyklos jungiamos, uždaromos ir naikinamos. Norvegijoje kaimelis su dešimčia mokyklinukų turi savo pastatą, sporto aikštelę ir kelis mokytojus.
Norvegijoje nėra religijos kulto kaip Lietuvoje. Bažnyčios čia mažos, kuklios ir jaukios. Į tokias net aš užeičiau, nors ir nemėgstu krikščionybės už daugybę sunaikintų unikalių kultūrų. Kad ir tų pačių – samių.
Lietuvoje mokyklos jungiamos, uždaromos ir naikinamos. Norvegijoje kaimelis su dešimčia mokyklinukų turi savo pastatą, sporto aikštelę ir kelis mokytojus.
Keliai čia idealūs. Lopytą kelią matėme tik vieną kartą. Visur lygus ir idealus asfaltas. Kas keisčiausia net ir kelio remonto darbų beveik niekur nesimato. Kartais tik galima pravažiuoti naujai kasamą dar vieną tunelį...
Pėsčiųjų perėjose vairuotojai mandagesni čia labiau nei Vilniaus Gedimino pr. Norvegijoje automobiliai sustoja dar net nepriėjus pėsčiųjų perėjos.
Aš pats stengiuosi praleisti Lietuvoje visus kertančius perėją, tačiau vairuotojų uolumas šioje šalyje mane nustebino. Kartais net nejauku būna, kai užsisvajoji prie perėjos ir tik po kurio laiko supranti, kad sustabdei visą eismą...
Nordkapas – netikras šiauriausias taškas turistams
Ilgą laiką šventai tikėjau, kad Nordkapas yra šiauriausias Europos žemyninės dalies taškas. Pasirodo klydau. Kaip ir daug dalykų šioje žemėje, taip ir šis yra pritemptas vardan turizmo. Ir turiu pasakyti, kad šis projektas pasitvirtino.
Nordkapas yra sala, tačiau į ją galima patekti tuneliu. Kitaip tariant, į šį tašką galima nuvažiuoti sausuma. Paradoksas tai, kad gaublio skulptūra simbolizuojanti kritinį žemyno tašką yra net ne šiauriausioje salos vietoje. Norint patekti prie šiauriausios salos vietos reikia pėdinti 20 km. O tas būtų labai nepatogu. Tad vardan turistų garsiai tituluojamą vietą paslinko arčiau kelio. Tam, kad autobusai privažiuotų arčiau suvenyrų parduotuvės.
Tikrasis šiauriausias Europos žemyno taškas yra Nordkino kyšulyje. Jis yra nutolęs nuo Nordkapo apie 70 km į rytus ir yra 5,7 km piečiau nei Nordkapas. Tačiau jis yra žemyne, o ne saloje.
Pasiekti tikrąjį šiaurinį tašką yra sudėtinga. Ten nėra kelių autobusams. Norint tikrumo, o ne popso, tektų eiti dieną dvi per kalnus ir tiek pat atgal.
Guostis galime bent tuo, kad Nordkapą šiauriniu tašku laikome ne vien tik mes. Pavadinimą kyšuliui 1553 m. davė anglų keliautojas Richard Chancellor. Pamatyti šios vietos kaip šiauriausio taško vykdavo įvairūs įtakingi asmenys, tarp jų Prancūzijos karalius Liudvikas bei Oskaras.
Jeigu vis dėl to nusprendėte aplankyti turistų pamėgtą, nors ir netikrą šiaurinį tašką – atvažiuokite į vietą iki 11 val. ryto. Kitu atveju teks mokėti maždaug 25 eurus už įvažiavimą.
Sovietiniai simboliai Norvegijoje iki šiol gyvi
Nežinau kodėl, bet labai stipriai sureagavau į Norvegijoje aptiktus sovietinius simbolius mūsų aplankytose vietose. Atrodo, jog Lietuvoje jų irgi vis dar apstu, tačiau pas mus per tą pusę amžiaus buvo tiek visur prikaišiota, kad iki šiol sunku jų atsikratyti kaip utėlių. O šioje Skandinavijos šalyje tokie simboliai tiesiog perpjauna visą gražų europietišką vaizdą.
Štai Arktiniu centru vadinama poliarinio rato riba kasdien sulaukia tūkstančių turistų. Didžioji dalis jų iškart bėga į milžinišką suvenyrų parduotuvę, kiek mažesnė – eina pasivaikščioti palei poliarinio rato ribą, o akyliausieji pastebi ne tik šiuolaikines skulptūras, bet ir paminklą su penkiakampe žvaigžde.
Paminklas su pjautuvu ir kūju bei penkiakampe žvaigžde skirtas Antrojo pasaulinio karo kariams. Pritariu, kad reikia saugoti jų atminimą, tačiau jeigu jau atsisakėme svastikos, tai gal ir kitą priespaudos ir žiaurumo simbolį galima panaikinti?
Pavažiavę kiek toliau prie kitos gausiai turistų lankomos vietos – norvegų šiauriausiu Europos tašku vadinamo Nordkapo irgi galima rasti keistų artefaktų susijusių su milijonus nužudžiusios sistemos simboliais.
1988 m., kai jau Sovietų sąjunga braškėjo per visas siūles, į Nordkapą iš 8 valstybių susirinko vaikai. Jie kūrė paminklą. Jaunasis Antonas tuomet pavaizdavo Taikos balandį. Tad jau beveik 30 metų milijonai turistų atvykstantys į šiauriausią Norvegijos turistinį objektą mato užrašą „Bird of Peace. Anton. Sovjet union“.
Čečėnija, Gruzija, Ukriana... neskanu kažkaip. Labai net.
Kas yra ekspedicija „Baltoscandia 2016“?
Žygio per pasaulį „Misija Lietuva 100“ ekspedicija „Baltoscandia 2016“ – tai 12 000 kilometrų žygis visureigiais aplink Baltijos jūrą. Jį organizuoja būrys draugijų ir klubų: „Klajūnų klubas“, „Lietuvos geografų draugija“, „Baltoskandijos akademija“ ir LŽS kelionių ir pramogų klubas. Šiame žygyje dalyvauja per 20 entuziastų, keliaujančių profesoriaus Kazio Pakšto pėdomis ir bandančių atkurti vieningos Baltoskandijos idėjos diskusijas įvairių šalių universitetuose. Šiuo metu dalis jų jau grįžę į Lietuvą, kiti tęsia kelionę.
Baltoskandijos idėją tarpukario metu išpopuliarinęs prof. Kazys Pakštas skatino puoselėti Baltijos ir Skandinavijos šalių vienybę. „Baltoscandia 2016“ žygis siekia skleisti K.Pakšto Baltoskandijos, dar tarpukario metu išsakytą, idėją, kuri kalba apie Baltijos ir Skandinavijos šalių vienybę. Profesorius numatė, kad Lietuva negalės gyvuoti tarp savo galingų kaimynių, todėl jai būtina jungtis prie tuometinės Vakarų Europos šalių konfederacijos, kuri mūsų amžiuje išsivystė į Europos Sąjungą, arba jungtis į Baltoskandijos šalių konfederaciją, kuri vėliau išsivystė į Šiaurės šalių tarybą.
