Linksmybės vairuotojų kelte
Keltas, plaukiantis į Karlshalmną, nebuvo turistinis. Šis Švedijos uostas specializuojasi labiau vilkikų su kroviniais, o ne turistų plukdyme. Ryte kelte sutiktas raudonas veidas (sunku būtų pavadinti jį žmogumi) manęs paklausė, ar tikrai kiekvienam vairuotojui išvažiuojant iš kelto reikia pūsti į policijos alkotesterį... Vargšas šį gandą išgirdo tik po visko. Po audringos nakties. Nežinau, kaip jam sekėsi vėliau. Išgirdau tik atodūsį „Va dabar bl**t, tai prisivairavau...“.
Mes ramiai, be jokių trikdžių ar patikrų išvažiavome iš kelto ir patraukėme Karlshamno link. Keliaujantieji be mašinos turėtų atkreipti dėmesį, kad pats miestelis yra kiek toliau kelto, ir jį pasiekti prireiks vienokio ar kitokio transporto. Sako, kad uosto angaruose yra lietuvis, kuris tyliai organizuoja tokius pavežėjimus iki miesto. Jeigu prireiktų – angaruose bandykite ieškoti Vytauto. Jis už tam tikrą mokestį turėtų išspręsti jūsų logistikos problemas.
Seniau bėgo iš Karlshamno, o dabar – į jį
Karlshamnas išvertus iš švedų kalbos reiškia Karlo uostas. Dvidešimt tūkstančių gyventojų turintis miestelis ypatingas nebent savo praeitimi. Būtent per šį uostą XIX a. į Jungtines Amerikos Valstijas geresnio gyvenimo ieškoti patraukė šimtai tūkstančiai švedų.
Šiai masinei emigracijai atminti dabar stovi paminklas „Karlas Oskaras ir Kristina“. Jis vaizduoja vyrą ir moterį, žvelgiančius į jūrą prieš didžiąją gyvenimo kelionę. Tokį patį galima aptikti ir JAV Minesotos valstijoje.
Dabar niekas jau nebebėga iš šio miestelio. Bėga į jį arba per jį. Nors ir žinojau, kad Švedija yra patraukli pabėgėliams, bet buvo labai keista tipiniame Švedijos miestelyje stebėti dešimtis migrantų. Šalia autentiškos medinės architektūros jie atrodė kaip kontrastingas svetimkūnis.
Daug viešųjų erdvių ir vietos poilsiui
Būnant Karlshamne vertėtų susirasti turizmo informacijos centrą šalia jūros. Čia galima ne tik gauti žemėlapių, nusipirkti įvairiausių suvenyrų ar išsiųsti atvirlaiškį, bet ir nemokamai palikti automobilį didelėje aikštelėje.
Nuo šios vietos galima prasieiti pėsčiųjų taku šalia jūros. Tai užtruks ne daugiau kaip pusvalandį, tačiau pakeliui galėsite apžiūrėti jau minėtą skulptūrą, pajudėti ant viešų treniruoklių, apžiūrėti mažą jachtų uostelį ir pasigėrėti akmenuotomis pakrantėmis. Kas šimtą metrų rasite įvairiausių suoliukų poilsiui. Nuo baltų, apsodintų gėlėmis, iki medinių, ant milžiniškų riedulių jūros pakrantėje.
Akylesni šalia tako pastebės ir buvusių gynybinių įtvirtinimų liekanų – betoninį dotą su šaudymo ambrazūromis, nukreiptomis jūros link.
Tako pabaigoje patekę į dar vieną jachtų uostą galite skaniai pavalgyti šviežių žuvų patiekalų. Vietinį restoranėlį, šiek tiek primenantį „Šturmų švyturį“, rasti nėra lengva, tačiau jis toks populiarus, kad atėjus kiek vėliau – vietų beveik nebebūna. Jeigu nesate ypatingas gurmanas – siūlyčiau rinktis žuvies rinkinį. Jums pateiks visko po truputį. Turėkite omenyje, kad porcijos čia tikrai nemažos. Išalkusieji pasisotins ir ilgam atsimins skonį.
Bažnyčioje galite rasti pelių ir kavos
Karlshamno centrui skirti daug laiko nevertėtų. Jeigu esate pirmą kartą Švedijoje – bus įdomu pasidairyti į ryškiaspalvę medinę architektūrą. Vieno aukšto iščiustyti nameliai būdingi šiems kraštams. Pradžioje tokia tvarka net mano pedantiškai asmenybei kelia nuostabą, tačiau prie to greitai priprantama ir tampa vienas malonumas akims ir gyvenimui.
Centrinėje miestelio aikštėje galima apžiūrėti tipinius kiekvienai gyvenvietei taškus – rotušę, fontaną, mažą turgų, bažnyčią ir istorinius pastatus. Bene įdomiausi man pačiam buvo maldos namai.
Šventoriuje esantys kapai sutvarkyti idealiai – pievutė tiesiog blizga, nė vieno gulinčio kryžio ar neprižiūrėto kapo. O šalia centrinio įėjimo į bažnyčią, prisišliejusi prie jos sienos veikia... kavinė. Staliukai su kėdėmis išdėlioti tarp kryžių. Dar keli stovi pačios bažnyčios viduje. Tiesa, tušti. Lankytojai kol kas mieliau renkasi lauką. Geria kavą, valgo užkandžius ir mėgaujasi šventos žemės ramybe.
Bandau įsivaizduoti tokį vaizdą Lietuvoje... Iki šiol nežinau, ar tokia kavinė šventoriuje ir bažnyčioje yra išimtis ar natūrali praktika šiuose kraštuose.
Dar vienas dalykas, nustebinęs šioje bažnyčioje, – plakatas, siūlantis bažnyčioje surasti 11 pelių. Tiesa, čia pasislėpusios pelės yra pliušinės, o ir paslėpė jas patys dvasininkai. Suradus pasislėpusių pelę galima sužinoti apie įdomiausius bažnyčios objektus – altorių, žvakidę, paveikslus ir t.t. Prisipažinsiu – toks žaidimas įtraukia daug labiau negu nuobodus gido, beriančio skaičius ir pavardes, balsas.
Malmės kempinge karaliauja kiškiai su ežiais
Judame Švedijos link – Danijos pasienyje esančios Malmės. Čia susitinkame su ekspedicijos „Baltoscandia 2016“ komanda. Nuo čia judėsime toliau jau kartu.
Malmė šiuo metu – labiausiai augantis miestas visoje Švedijoje. Buvęs užkampis, pastačius šią šalį su Danija sujungusį tiltą, staiga tapo ypatingos traukos centru verslui ir keliautojams. Tiesa, pačioje Malmėje kažko išskirtinio sunku surasti. Bažnyčios, pilis, senamiestis. Taip... kiekvienas miestas savitas, tačiau daug smagiau tiesiog pasivalkioti gatvėmis nei bandyti stengtis apžiūrėti kiekvieno miesto standartines įžymybes. Malmei skyrėme valandą apvažiuoti automobiliu. Nesijaučiu nieko ypatingo praradęs.
Žinoma, kiekvienam savo. Man gal net didesnį įspūdį paliko Malmės kempingas. Keturiomis žvaigždutėmis pažymėtas ir kartu Kopenhagą aptarnaujantis kempingas yra įspūdingo dydžio – su savo gatvėmis ir vaikų žaidimo aikštelėmis. Tačiau ne dydis nustebino. Nustebino, kad šioje keliautojų gyvenvietėje savo daiktus ir maistą reikia saugoti ne nuo žmonių. Maišelius palapinėse tikrina ne žmonės, o ežiai. Jie per daug nesibaimindami vakare išlenda iš savo slėptuvių ir kaip Vilniaus benamiai pradeda savo maršrutą po galimas maisto vietas.
Žmonių jie nesibijo. Tik šiek tiek susigūžia, bet traukis nė nemąsto. O jeigu jau ką randa skanaus – tempia krepšiuką iš palapinės ten, kur niekas jiems netrukdytų sudoroti savo grobio. Ežiams kompaniją palaiko ir triušiai. Pusantro sprindžio ilgio kiškučiai laksto po kempingą ir rupšnoja žolę. Nors ir maži, bet greiti. Nevarkite gaudydami juos – vakarienės pasigardinti nepavyks. Jų kojos eiklesnės.
Kiškių, ežių ir kolegų keliautojų apsuptyje naktinėjame iki vėlumos. Pažindinamės su ekspedicijos dalyviais. Juk nuo šiol kartu keliausime tris savaites.
„Baltoscandia 2016“ – žygis visureigiais aplink Baltijos jūrą
Žygio per pasaulį „Misija Lietuva 100“ ekspedicija „Baltoscandia 2016“ – tai 12 000 kilometrų žygis visureigiais aplink Baltijos jūrą. Jį organizuoja būrys draugijų ir klubų: „Klajūnų klubas“, „Lietuvos geografų draugija“, „Baltoskandijos akademija“ ir LŽS kelionių ir pramogų klubas. Šiame žygyje dalyvauja per 20 entuziastų, keliaujančių profesoriaus Kazio Pakšto pėdomis ir bandančių atkurti vieningos Baltoskandijos idėjos diskusijas įvairių šalių universitetuose.
Baltoskandijos idėją tarpukario metu išpopuliarinęs prof. K.Pakštas skatino puoselėti Baltijos ir Skandinavijos šalių vienybę. „Baltoscandia 2016“ žygis siekia skleisti K.Pakšto Baltoskandijos, dar tarpukario metu išsakytą, idėją, kuri kalba apie Baltijos ir Skandinavijos šalių vienybę. Profesorius numatė, kad Lietuva negalės gyvuoti tarp savo galingų kaimynių, todėl jai būtina jungtis prie tuometinės Vakarų Europos šalių konfederacijos, kuri mūsų amžiuje išsivystė į Europos Sąjungą, arba jungtis į Baltoskandijos šalių konfederaciją, kuri vėliau išsivystė į Šiaurės šalių tarybą.
