Aš ir mano tėveliai neturėjome jokio išankstinio nusistatymo apie šią šalį. Teko skaityti daug knygų, žiūrėti televizijos laidų, tačiau tai, ką išvydome, su kokiais žmonėmis bendravome, mus labai sukrėtė ir privertė iš naujo pasverti gyvenimo vertybes.
 |
|
K.Jokubaitytės nuotr./Moterys Džaipure |
 |
|
K.Jokubaitytės nuotr./Naujasis Delis. Sostinės vaizdelis |
 |
|
K.Jokubaitytės nuotr./Gatvės vaizdas Delyje |
Nuo pat pirmos kelionės dienos šokiravo skurdas, netvarka, tas niekada nesibaigiantis chaosas. Žemiausios kastos žmonės tiesiog gimsta, auga ir miršta gatvėje. Tu matai, kaip jie ryte prausiasi, ruošia valgi, tuštinasi ar tiesiog miega gatvėje kartu su karvėmis ir šunimis. Tu matai tą ranka pasiekiamą ir žodžiais nenupasakojamą nepriteklių ir žinai, jog vargu ar šie žmonės gyvens geriau. Ir kai valgai gražiame, mums, išlepintiems europiečiams, įprastame restorane, pradedi suvokti, jog gyveni tikrai gerai, turi stogą virš galvos ir turi ką valgyti. Man, jaunam, dar nedaug gyvenime patyrusiam žmogui, tokios mintys aplankydavo ne tik keliones metu, tačiau jos sukasi galvoje ir dabar.
 |
|
K.Jokubaitytės nuotr./Džaipuro turgus |
 |
|
K.Jokubaitytės nuotr./Džiapuro turgu |
Būdama Indijoje įsitikinau, jog laiko mašina vis dėlto egzistuoja. Jei gatvėse neliktų mašinų, ant namų – reklaminių stendų, pagalvotum, kad nusikėlei į viduramžius. Toks gyvenimo būdas indams priimtinas ir nelabai ką pakeisti. Kovo 3-4 dienomis įvyks parlamento rinkimai. Kaip ir mūsų šalyje, taip ir Indijoje yra rinkiminės kampanijos. Tik čia jos vyksta paprastesniu būdu. Būsimasis politikas tiesiog atsistoja vidury judresnės gatvės ir žarsto pažadus gausiai susirinkusiems piliečiams. Kokių pokyčių žmonės tikisi iš naujos valdžios? Ogi labai elementarių: elektros, vandens įvedimo, kelių taisymo. Ką jau kalbėti, kad daugelis neturi darbo arba pastogės.
 |
|
K.Jokubaitytės nuotr./Naujasis Delis |
Indai turi ir kitų problemų: prostitucija, narkotikai ir alkoholizmas. Vienas gidas prasitarė, jog viešnamių Indijoje yra daug. Didžioji dalis prostitučių atvyksta iš Nepalo ieškoti geresnio gyvenimo. Nors induizmo religija griežtai draudžia gerti, tačiau žmonės to nepaiso. Indai geria ne tik romą ar viskį, tačiau ir namų gamybos vynuogių trauktinę, kurios nerekomenduojama vartoti. Rūko jie ir marihuaną. Lankantis Goa valstijoje, šalia Arabijos jūros, sužinojau, kad dauguma narkotikų pardavinėja ten įsitvirtinusi rusų mafija.
 |
|
K.Jokubaitytės nuotr./Besišypsantys vaikai Delyje |
Kita svarbi tema – švietimas. Mokslas Indijoje labai vertinamas. Nemokamai galima įgyti tik penkių pradinių klasių išsilavinimą. Vėliau, turintys pinigų, tęsia mokslus šešis metus vidurinėje mokykloje, o laimingieji – studijuoja koledžuose, universitetuose. Pavyzdžiui, ekonomikos studijų kaina metams viename iš garsiausių Indijos Varanasio universitetų kainuoja apie 20000 rupijų (1200 Lt), kas indams yra labai dideli pinigai. Kai aš pasakydavau indams, jog mūsų šalyje yra daug galimybių įgauti nemokamą išsilavinimą, jie labai stebėdavosi.
 |
|
K.Jokubaitytės nuotr./Grojantis senolis Orchos kaimelyj |
Mokslas Indijoje tikrai sunkiai prieinamas. Mano tėtis, vaikštinėdamas po Kajuraho miestelį, susipažino su 16 metų berniuku, vardu Nika. Vaikinas mokosi vienuoliktoje klasėje, tačiau neturi pinigų nusipirkti knygoms, nes jo broliai daug geria ir visus uždirbtus pinigus atima. Viena knyga kainuoja 300 rupijų (15 Lt), o be jos mokslų tęsti negalima. Tačiau vaikinas stengiasi, dirba. Nika parodė tetos namus, (jei juos taip galima pavadinti) kuriuose laikinai gyvenai, kai mokosi. Penkių kvadratinių metrų kambarys, grįstas moline asla, kuriame nėra nei baldų, nei kitų patogumų, tik keli indai ir nutrinti kilimėliai. Štai ir visi namai. Sakytumei čia unikalus vaizdas, kuris pasitaiko tik kartais, tačiau taip gyvena daugiau nei puse Indijos piliečių.
Tačiau indai nesiskundžia. Varanasyje sutiktas gidas man pasakė, kad indai laiko save turtingiausiais žmonėmis. Galbūt tuose žodžiuose yra dalis tiesios. Šie žmonės be galo brangina savo šeimą, džiaugiasi mažomis smulkmenomis. Sakysite, jiems nėra daugiau dėl ko džiaugtis. Taip. Tačiau būdama Indijoje šešiolika dienų pamačiau daugiau besišypsančių žmonių negu Lietuvoje per visus metus.
