Jau nuo pat vaikystės aš buvau artimas gamtai. Jeigu gerai pamenu, man buvo septyneri, o gal net mažiau metų, kai statydavau „palapines“ ir ten miegodavau. Iš tikrųjų aš tada net nežinojau, kas ta palapinė. Tiesiog rasdavau tėvo garaže metalinius strypus, iš jų pasidarydavau karkasą ir ant viršaus užmesdavau viską, kas pasitaikydavo po ranka: paklodes, plėveles ir pan.
Pas tėvus kieme kažkada buvo nedidelis miškelis, ten ir mėgdavau įsikurti. Tiesa, ne kartą naktį verkdamas bėgau namo, kai pabusdavau išgąsdintas žaibų ir griaustinio. Bet nuo tų laikų aš visai nebijau žaibų.
Į tikras keliones leidausi vėlai – tik užbaigęs mokyklą. Iki tol tik su draugais išvykdavau į nedidelius žygius iki artimiausių vietų: stovykla su palapinėmis prie upės su laužu ir panašiai.
Apie didesnes keliones su kuprine aš tik svajodavau, nes visada maniau, jog visa tai brangu ir pavojinga.
Dabar galvoju, kad visos šios baimės kilo iš televizijos laidų ir filmų. Kita vertus, būtent ten rodomi vaizdai mane galiausiai ir įkvėpė kelionėms.
2010 metais dažnai žiūrėdavau televizijos kanalą „Discovery World“. Jame mačiau laidas apie keliaujančius žmones, kurie meta sau iššūkį ir išvyksta į neįprastas keliones, kad pažintų pasaulį.
TAIP PAT SKAITYKITE: Skaitytojų kelionės: nepaprasta pirmoji gyvenime kelionė
Susižavėjau keliautoju tyrinėtoju Edu Staffordu. Jis buvo pirmas žmogus, kuris pėsčiomis perėjo išilgai visą Amazonės upę.
Kartą man į galvą atėjo tokia mintis: gal ir aš galėčiau leisti į panašius nuotykius? Tuo metu studijavau statybos inžineriją, tad iškeliauti ilgam negalėjau. Viskas pasikeitė 2012 metais, mokslus mečiau velniop (nesigailiu, nes nei tada, nei dabar jokios traukos statybai nejaučiu).
Dar studijuodamas supratau, kad man patinka gamtos fotografija ir filmavimas.
Deja, Lietuvoje įspūdingų peizažų neturime, o aš savo nuotraukose norėjau matyti kalnus. Tad galų gale aš mečiau sau iššūkį – 2013 metais išvykti su kuprine po Europą. Įveikęs visas baimes aš tai padariau. Šį pasakojimą galima rasti 15min.
Kadangi ši kelionė buvo tokia sėkminga ir įspūdinga, padarė didžiulę įtaką – galima sakyti, kad po jos susirgau kelionėmis. Tai tapo tikra liga.
Dabar aš kasmet išvykstu kur nors su kuprine. Paprastai keliauju vienas, tačiau 2014 metais nusprendžiau „Facebooke“ pakviesti prisijungti norinčius keliauti kartu.
Atsirado vienas kandidatas – su juo ir iškeliavome. Ši kelionė buvo tikrai įsimintina. Dalį įspūdžių įkėliau į šį vaizdo klipą:
Tačiau jų tiek daug, jog net galvoju sukurti dokumentinį filmą. Savaime aišku, ji nebuvo paskutinė. 2015 metų liepą išvykau į dar vieną įspūdingą kelionę – į Aukštuosius Tatrus.
Apie tai, ką ten mačiau, kaip keliavau, pasakoju naujame videofilme. Svarbiausias tikslas buvo geriau pažinti Tatrus. Man kalnai turi kažkokią nepaaiškinamą galią: kai matau juos, aš jaučiu susižavėjimą, stebiuosi jų didybe, keliančia ir nepaaiškinamą baimę.
Nepaisant to, kalnai traukia: norisi kopti vis aukščiau ir aukščiau...
Atmintyje ilgam liko ten pamatyti ežerai. Kurdamas šį filmą galvojau apie tai, jog jis turėtų įkvėpti žmones keliauti į Aukštuosius Tatrus, kurie yra visai netoli Lietuvos. Tai – tikras rojaus kampelis, o, norint pasiekti jį, nebūtina turėti labai storos piniginės.
Žinoma, pinigų joms reikia. Todėl kelionės iki šiol yra mano pomėgis. Dirbu naujų gyvenamųjų namų už Vilniaus statybose. Neslėpsiu – tai man visiškai nepatinka, aš savęs šioje srityje visiškai nematau.
Esu kaip ir daugelis jūsų: užsiimu ne tais dalykais, kurie iš tiesų patinka, nors jaučiu, jog mano vieta visai kitur: noriu daugiau pažinti pasaulį ir tyrinėti, svajoju keliauti ir tapti dokumentinių filmų apie gamtą operatoriumi.
Galbūt ši svajonė išsipildys: aš jau filmuoju ir fotografuoju ir pats viską montuoju, ir netgi iš to šiek tiek užsidirbu pardavinėdamas nuotraukas ir vaizdo medžiagą.
Aš labai tikiuosi, jog šis filmas yra pirmieji žingsniai link kažko didesnio. Gal pirmas mano blynas kiek prisvilęs, bet visi geri darbai taip prasideda.
Daugiau Vitalijaus nuotraukų ir vaizdo siužetų galite rasti čia.
