Pirmą kartą apsilankius Šilutės rajone esančiame Žalgirių kaime apima keistas jausmas, tarsi patektum į XIX a. dokumentinio filmo sceną, o ne į realų pasaulį su kambaryje plaukiojančiomis lydekomis, į medžius sukeltais aviliais, paaukštintomis trobomis bei kruopščiai valomais sausinimo kanalais.
Atšiaurios, iš pažiūros net nepakenčiamos gyvenimo sąlygos buvusioje 1861 m. oficialiai įkurtoje pelkininkų kolonijoje lėmė, kad čia gyveno ir gyvena nepaprastai darbštūs, šviesūs ir... keistoki žmonės. Kasa karnuolius, triauškia germūles, o padauginę krygių bėga į purtimangus.
Išlikimo korta
Tarp Šilutės ir Rusnės salos plyti didžiulis Žalgirių miškas su jame liulančia Rupkalvių pelke. Tai – reliktinė vieta, kurios išskirtinė istorija nukelia į 1835 m., į Prūsijos karalystės laikus. Tais ir vėlesniais metais pirmą kartą bežemiams valstiečiams leista išsinuomoti arti 2 tūkst. ha ploto pelkėje suformuotus sklypus bei derlingas apylinkių pievas (ganyklas).
Ilgainiui žmonės ėmė statytis pelkėtoje aplinkoje namus, užsiimti žemės ūkiu, kol vietovė virto ištisa pelkininkų kolonija.
Kas vertė keltis gyventi ten, kur, regis, nė su vėzdu naujakurio nenuvytum? Vasarą pelkėtas miškas virsta nepasotinamų kraujasiurbių karalyste, uodų ir sparvų debesys – gyvenimo kasdienybė, kaip ir nuodingų gyvačių, miško žvėrių kaimynystė. Rudenį ir pavasarį – kamuojantys potvyniai, ledonešiai, neišvengiama izoliacija nuo viso likusio pasaulio užliejus milžiniškus pamario plotus.
Pelkininkų kolonijos Rytprūsiuose atsirado XIX a. antrojoje pusėje Vokietijos imperijai ėmus vykdyti sumanią, bet rizikingą politiką: apgyvendinti pelkes taip bežemiams valstiečiams suteikiant (pigiai išnuomojant) sklypus. Gaudavo iki 1-4 ha žemės pelkėje, už kurią pirmus 3 metus nereikėjo mokėti nuomos, tačiau buvo būtina pasistatyti namą ir ūkininkauti.
Labiausiai išgarsėjo Vokietijos kanclerio Otto von Bismarcko (1815-1898) vardu 1874 m. pavadinta kolonija Rupkalvių šlapgirėje. Ypač daug žmonių atsikėlė po 1872 m., kai buvo nutiestas kelias iš Šilokarčemos į Rusnę: kolonizacijos bumas fiksuotas 1874-1877 m., valdant minėtam Geležiniam kancleriui.
Įdomiausia, kad pati pelkė padarė savotišką natūralią naujakurių atranką: išliko tik patys darbščiausi, ištvermingiausi, o lengvo gyvenimo ieškotojai neužsibūdavo. Žmonės kasė griovius vandeniui nutekėti, aukštino kelius, rentė gražias, vėjalentėmis, lėkiais puoštas sodybas, sodino vaismedžius, kūrė sodus, laikė bites, avis, ožkas, augino daržoves. Arkliams buvo dedamos specialios plačios medinės klumpės, kad neklimptų pelkėje. Dėl šios priežasties paplatintais ratais būdavę ir vežimai.
Nutiestos žvyruotos bent šešios Pievų, Bismarcko, Hageno, Müllerio ir kt. gatvės. Čia pat leido vaikus į mokyklas, kurių būta net trys. Mirusieji laidoti dvejose kapinaitėse (sunykusios).
Remiantis laikraščiu „Memeler Dampfboot“ (1925 m.), 1891 m. 709 hektarai jau buvo atiduoti 468 nuomininkams, iš kurių 300 hektarų buvo panaudota bulvėms auginti. 1900 m. pelkėje gyveno net 1 711 žmonių.
Likimo vingiai
Stebėtinai ištvermingi ir prie vietovės prisirišę žmonės įsikūrė, o kai kurie net prasigyveno, nors sąlygos tam buvo nepavydėtinos. Tačiau pelkė turėjo ir savo privalumų: savotiška Bismarcko kolonijos vizitine kortele bei geidžiamiausia preke Šilokarčemos, Mėmelio turguose buvo ypatingos bulvės. Jas Vokietijos imperija net eksportuodavo į Vakarų Europą.
Paslaptis: durpinga, trąši žemė pavasarį labai greitai įšyla, ir bulvės sudygsta daug anksčiau nei kitur. Derlius – taip pat ankstyvesnis (vasaros pabaigoje, o ne rudenį). Ir skonis pasakiškas. Sklinda legendos, kad pelkininkai sugebėdavę per sezoną net antrą bulvių derlių nuimti...
Užliejamos vietos trukdė patogiai judėti, vargino izoliacija, tačiau potvyniai lemdavo fenomenalius augalų vegetacijos periodus. Žolė pievose čia augo taip sparčiai, kad žmonės per vasarą šienaudavo penkis kartus. Nenuostabu, kad XIX a. Nemuno deltos pievose ganėsi apie 300 pelkininkų karvių.
Dėl geopolitinės padėties būta ir kriminalinio šleifo: dėl po Pirmojo pasaulinio karo visą Vokietiją apėmusios hiperinfliacijos klestėjo prekių kontrabanda. Galima rasti 1921 m. teismo dokumentą, kuriame įvardyti du Bismarcko kolonijos gyventojai, nubausti 150 markių bauda ir savaite arešto (jei neturi pinigų – dar 15 dienų) už neteisėtą kiaušinių gabenimą į Lietuvą. Sunkūs buvo laikai. Vokietijos valdžia uždraudė eksportuoti grūdus, mėsą, sviestą, kiaušinius ir kt. būtinas išgyvenimui prekes į kitas valstybes. Tačiau ten galėjai gauti kelis kartus didesnį pelną.
Savų iššūkių užteko ir pelkėje. Reikia suprasti, kad žmonės turėjo nuolat dirbti, antraip sodyba taps šiukšlynu, o troba – landyne. Nesutvirtinsi trobesių – išgriaus ledai, namų grindų lentas reguliariai reikėjo keisti, nes jos pūva, įsimeta pelėsis. Ir dabar kai kada troboje vandens būna iki kelių, net grindys einant svyruoja. Užtat išbrinkusių lentų nepuola kinivarpos.
Čia medis „šneka“: traukiasi, plečiasi, „vaikšto“. Mūras netinka. Moliniai statiniai lengvai ištižtų, o plytiniai prasmegtų liulančiame durpyne. Beje, vietoje tradicinių pamatų čia būdavę įkasami dervuoti stulpai, ir ant tokių polių rentė namus. Esminė sąlyga: pastato apačia neturi liesti drėgno žemės paviršiaus.
Nepalaužti gamtos iššūkių pelkininkai susidūrė su jiems nepavaldžiais istoriniais lūžiais: pirmasis įvyko po 1923 m., kai Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Didžiosios Lietuvos. Kolonija patyrė krizę, ji tapo praeities šešėliu, tačiau nesunyko. Gyvavo toliau, kol savo purvinų aulinių neįkėlė sovietai.
Po Antrojo pasaulinio karo ištuštėjusiame krašte Bismarcko kolonija buvo tikrąja šio žodžio prasme paleista pro kaminus. Be gailesčio ardė namus ir rąstus, lentas vežė kurui į karinius dalinius, sovietinės administracijos būstines.
Karnuolių apsupti
Dabar Žalgirių kaimo vardu nuo 1925 m. oficialiai vadinamoje gyvenvietėje abipus dviejų gatvių berasime keliolika sodybų su vis dar pelkėje ištisus metus gyvenančiais žmonėmis. Kaime prieš keletą metų teko keliskart lankytis, bendrauti su vietiniais ir šių eilučių autoriui.
Apžiūrėta gyva legenda tapusi Otto von Bismarko gatvėje lėtai nykstanti, apleista Valterio Valenčiaus (1931-2018) sodyba, statyta dar jo senelio.
„Norint suprasti pelkę, reikia joje gimti“, - sakydavęs V. Valenčius, kurį vadindavo paskutiniuoju pelkininku. Priežastis - senolis buvęs tikras autochtonas: kolonijoje 1897 m. gimė jo mama, pelkėje gimė ir jis pats. Pasakojama, kad potvynio metu mohikanas vienoje lovoje net miegodavęs su savo augintinėmis ožkomis, idant šios nešlaptų. Valgęs su jomis iš vienos lėkštės.
Dėl nuolatinės drėgmės kamavo sąnarių ligos, o vasarą – tuntai kraujasiurbių, tačiau pelkininkas niekur kojos kelti iš čia nenorėjo. Tik mirtinos ligos prispirtas sutiko būti išgabentas į ligoninę.
Pirmą kartą apsilankius Šilutės rajone esančiame Žalgirių kaime apima keistas jausmas, tarsi patektum į XIX a. dokumentinio filmo sceną
Keliaujant po su niekuo nepalyginamą kaimą stebino milžiniškas kontrastas: nedraugiška, drėgna, purvina aplinka ir šviesūs, kalbūs ir labai šilti sodybų šeimininkai. Prisimenantys, kaip į mokyklą reikėjo eiti krūmais užklotu keliuku ir pamokas ruošti pasišviečiant ugnele, nes lempą atstojo išskaptuotas runkelis, kurio vidus būdavo pripildomas kiaulių taukų bei įkišamas vata apvyniotas uždegtas pagaliukas.
Pabendravus su vietiniais teko išmokti ir nepaprastai savitos šišioniškių tarmės žodžių. Karnuolių (sausinimo griovių) supamuose daržuose auga germūlės (morkos), pavasarį gražiai žydi krygės (mėlynųjų slyvaičių medžiai), o prispyrus gamtiniams reikalams skubama į purtimangus (lauko išvietes).
Per 50 metų pelkėje gyvenanti ponia Regina rodė į avilius ir pasakojo, jog poplūdžio srovė ateinanti taip smarkiai, taip greitai, jog ir ant paaukštinimų esančius avilėlius gali išgriauti, tad kartais juos tenka kelti net į medžius. Siaurame, tarsi Italijos gatvelė, praėjime tarp ūkinukų tiesiog lauke augo tabako kerai: šių augalų lapai yra džiovinami, susmulkinami, sumaišomi su medžio drožlėmis ir dedami į dūminę bitutėms nuraminti.
Sodybvietes užliejus potvyniui visi karnuoliai prisipildo sąnašų, užsikemša drenažo sistema, todėl viską reikia nuolat prižiūrėti, kruopščiai valyti. O ir technika, sakė, čia bejėgė, todėl darbai iki šiol atliekami rankomis.
Per pavasarinius ir rudeninius potvynius vietiniai savo trobose braidžioja vandenyje, o lauke jis siekia pusmetrį. Viskas užsemta. Susisiekimas – tik valtimis, todėl kiekviena sodyba tokią turi.
Apysaka ir filmas
Pelkininkų kolonijos fenomeną įprasmino Šilutės r. Macikų kaime gimusio garsaus rašytojo Hermanno Zudermanno (1857-1928) apysaka „Jonas ir Erdmė” (išleista 1917 m., vok. „Jons und Erdme“). Tai - jaunų naujakurių meilės istorija pelkynuose; apie stiprios valios Erdmę ir ūmaus būdo Joną.
„Jeigu tos gėlelės ten klesti nepaskęsdamos, tai suklestėsime ir mes“, - pažvelgusi į klampynėje geltonas kaip sviestas galvutes keliančias purienas tarusi Erdmė.
Tačiau pelkė silpnųjų nemėgsta. Rašytojas vaizdingai perteikė žmonių vargus.
„Pirmiausiai – nusausinimo darbai. Neiškasus griovio, nieko neįmanoma pradėti. Erdmė beveik viena jį iškasė. <...> Stovi ji įsibridusi iki kelių šaltame vandenyje, skverbia ir kasa, kasa ir skverbia – tiesiai per bjauriausią kemsyną, kurio, regis, neįveiktų jokia žmogaus jėga“, - rašoma apysakoje.
Pastaroji sulaukė ir Vakarų Vokietijos kinematografininkų dėmesio: 1959 m. pasirodė labai įtaigia vaidyba pagarsėjęs to paties pavadinimo meninis filmas (rež. Victoras Vicas).
Dabar Žalgirių kaimas – nykstantis ir tampantis savotišku muziejumi po atviru dangumi, gyvu Vokietijos imperijos reliktu su didžiausios pagarbos vertais gyventojais. Stebėtinai nuoširdžiais, svetingais ir darbščiais. Apie juos jau sklando legendos, jog tiesiog savo aslose lydekas per potvynius gaudantys...
