Galiausiai, jei pasiseka, ir tave – smirdantį, apiplyšusį ir rožinį it kiaulė padarą – įleidžia į lėktuvą, po vieno kito košmaro atsiduri namuose. Pagaliau išsiblaivęs skubi pas gydytoją, kad šis suskaičiuotų visas iš Ispanijos parsivežtas venerines ligas, keletą parų jauti galugerklyje mušančią širdį ir pasislėpęs gūglini, kaip pigiau panaikinti tuos spalvingus gaidžio sparnus, kuriuos ant užpakalio ištatuiravo auskaruotas metalistas.
Tokios atostogos mažai ką turi bendro su poilsiu. Tiksliau pasakius, joms pasibaigus jautiesi labiau pavargęs negu prieš tai. Guodiesi tuo, kad anūkams galėsi pasipasakoti, koks buvai nutrūktgalvis, ir kilstelėjus smilių pridurti, jog tavo klaidų kartoti jokiu būdu negalima. Bet jie kartos. Ir labai gali būti, kad tai darys El Arenalyje, Maljorkos salos (Ispanija) kurorte, kur per savaitę šimtus kartų viršijama metinė nuodėmių norma.
Subalansuotas vokiečiams
Ispanijos El Arenalyje yra maždaug tiek, kiek Lietuvos makdonalde. Šis kurortas – tik mažesnė, šiltesnė ir nutrūktgalviškesnė Vokietijos versija prie Viduržemio jūros. Viskas čia pritaikyta išlavintam jauno vokietuko skoniui. Jaučiasi jis beveik kaip tėvynėje, tik čia karšta, auga palmės, o mama neklausia, kada grįši namo.
 |
| A.Kavaliauskaitės nuotr./Atostogos su alkoholio kibirais |
Vokietukui nebūtina pirkti ispanų pasikalbėjimų žodyno, nes visur ir visada jis gali kalbėti vokiškai ir nė neabejoti, kad jam bus atsakyta vokiškai. Prieš atostogas nereikia domėtis, kokius istorinius objektus jis aplankys, nes El Arenalyje jų tiesiog nėra. Nereikia ir žemėlapio – visas šio kurorto veiksmas driekiasi vienoje pakrantės gatvėje. Pasitaiko, kad padauginę vokietukai neranda kelio į viešbutį, bet vargu ar tokiu atveju žemėlapis padėtų.
Žodžiu, nereikia dėl nieko jaudintis. Ypač – dėl maisto. Šniceliai, dešrelės, turtingas burgerkingo meniu – visa tai El Arenalyje randama nesunkiai. Vokietukas gali būti garantuotas: jeigu specialiai nesistengs, tikrai nepajus jokios užsienietiškos virtuvės įsiveržimo į savo jautrų alaus kupiną skrandį.
Bent kiek pasaulio matęs lietuvis tokiu atveju pasijustų keistai. Pabandyk įsivaizduoti: atvažiuoji atostogų į kokį mažą kurortą už tūkstančių kilometrų, kur į tave kreipiasi „laba diena“, restorano meniu randi šešių rūšių cepelinų ir „Švyturio“ alaus, o šaltibarščius gali pasirinkti su burokėliais ar be jų. Tokio mentaliteto turistas, kuriam atostogos El Arenalyje atrodo geriausios, kokias tik galima gauti, panašiais atradimais tiktai džiaugiasi. Tiesa, netyčia ten patekęs žmogus išleidžia nemažai pinigų transportui ieškodamas ko nors, kas bent kiek primintų poilsį.
Palanga vs. El Arenalis
Palyginti su El Arenaliu, Palanga yra tikra Europos kultūros sostinė – ten dainuoja Povilaitis ir blizga Katunskytės balachonai, kartas nuo karto įmanoma išgirsti kokį orkestrėlį ar bigbendą, nueiti į kiną ar, jei jau visai blogai, nuvažiuoti į brangią, kai kuriems nuobodžią, bet visai neblogą Nidą.
 |
| A.Kavaliauskaitės nuotr./Barai šiame Maljorkos kurorte lankytojus vilioja erotika ir striptizu |
Tuo tarpu El Arenalis ir geras skonis yra du atskiri dalykai, kurie, kaip kokios hiperbolės šakos, vienas prie kito gal ir priartėja, bet niekada nesusikerta. Kad ten nieko nevyksta, sakyti jokiu būdu negalima, nes renginių čia sočiai. Erotiniai šou, kuriuos organizatoriai be skrupulų vadina pornografiniais, diskotekos nuo ryto iki ryto su daug plikų užpakalių ir, tikrąja to žodžio prasme, kibirais alkoholio – tai El Arenalyje rasi bet kurią savaitės dieną. Taigi jei jums prie širdies viskas, ką siūlo „Laukinių Vakarų salūnas“, itin patiks ir El Arenalio linksmybių pasiūla. Ten klestinti striptizo ir alkoholio kultūra įrodo, kad metai gal ir bėga, bet esminės pramogos nesikeičia. Na, bent jau kurorte, apie kurį dabar rašau.
Kad skaitytojai neįsižeistų, kad nesakytų, jog autorė nusišneka, nes kultūros galima rasti visur, tik reikia mokėti ieškoti, pažiūrėjau, ką apie El Arenalio kultūrą sako ispaniškoji „Vikipedija“: yra dvi kolegijos, vienas institutas, daug bibliotekų ir du vietiniai žurnalai.
Kibirai alkoholio
Už keliolika eurų El Arenalyje gali nusipirkti butelį degtinės ar kito ugninio gėrimo, vaisvandenių ir maišą ledo. Prie viso šito kokteilio dar gauni pusantro metro ilgio šiaudelių ir tuščią plastikinį kibirą, kurį ištuštinus galima panaudoti ir ne tokioms malonioms atrakcijoms kaip išgėrinėjimas. Eini sau į paplūdimį, pasiimi magę (kažkodėl čia itin populiaru ant peties nešiotis magnetolą, garsiai grojančią ką nors vokiško) ir su draugais tuštini įsigytą gėrį.
Kitas populiarus gėrimas dienos metu – alus. Kurorto konteineriai pilni mažų buteliukų, nes turistai juos maukia tikrai nesidrovėdami. Tiesa, paplūdimyje gerti iš stiklinės taros draudžiama, todėl norintys smagintis pakrantėje renkasi jau aprašytus kibirus.
 |
| A.Kavaliauskaitės nuotr./Alkoholis parduodamas kibiruose |
Naktį – klubai. Tokių čia nemažai, o juose skambančios muzikos nežinoti neįmanoma – Shakira, Rihanna, DJ Tiesto ir t.t. Įsisiūbavus vakarėliui nuskamba ir viena kita trankiai aranžuota vokiečių liaudies daina.
Seniai seniai...
O kažkada El Arenalis buvo tik romantiškas žvejų kaimelis už keliolikos kilometrų nuo salos sostinės Palmos. Palmės, maži namukai, smaragdinė jūra, baltas smėlis – viskas kaip iš egzotiškų kelionių katalogo. Apie 1970 – uosius mažutį rojų užplūdo turistai iš Anglijos ir Vokietijos. Pamažu miestukas tapo jų lėbavimo vieta, kur apsistoję vos 10 tūkst. pastovių gyventojų. Beveik visi jie gyvena iš turizmo, taigi nors ir nekenčia visko, kas vyksta aplink jų namus, kasdien meldžiasi, kad nesumažėtų pasiautėti ištroškusių užsieniečių, ir daro viską, kad tik šiems netrūktų nei dainų, nei šnapso, nei mergų. Beje, dar ir nebrangiai. Palyginti su sostine Palma, El Arenalyje pigu viskas pradedant sumuštiniais (milžiniškas kainuoja apie 3 eurus) ir alumi (1 – 3 eurai), baigiant kiniškais drabužiais (suknelė už 7 eurus – realus dalykas).
Vienas mano draugas konservatorijos profesorius gyvena prie El Arenalio. Vyriškis sako į tą miestą nekeliantis kojos ir net ryte pasibaigus dantų pastai mieliau nuvažiuoja 12 km iki sostinės. Kaip bebūtų, jeigu toks El Arenalis yra, vadinasi, jo reikia. Ką gali žinoti, gal ten kekšių ieškantys jauni vokiečiai ar anglai grįžę namo analizuoja Nyčės raštus, klauso džiazo standartų ir rašo traktatus apie renesanso kultūrą Vakarų Europoje.
