„Rimto“, jugoslaviško karo su genocidu ir NATO bombonešiais čia niekada ir nebuvo, „tik“ karinis konfliktas tarp albanų mažumos ir vyriausybės 2001-aisiais, o mano sprendimas praleisti čia žiemą ir pavasarį buvo vienas geresnių gyvenime. Sprendimas praleisti čia „tik“ žiemą ir pavasarį taip pat buvo neblogas. Ir štai 2 priežastys, kodėl taip smagu pabūti Pietryčių Europoje ir ne ką liūdniau sugrįžti į Šiaurės Rytus:
1. Geltona saulė, padūmavę kalnai.
Makedonijos vėliava – gana neįprasta Europai didžiulė geltona saulė raudoname fone. Kad toks simbolis buvo pasirinktas neatsitiktinai, supranti iš karto kirtęs Serbijos-Makedonijos sieną: geltona yra Makedonijos spalva. Saulės nurudintos pakalnės, kuriose auga javai, vynuogės ir, kur ne kur, marihuana, skersai ir išilgai šalį nugulę mėlynai padūmavusių kalnų grandinės, o tuose kalnuose – gausybė „vienuolynų“. Kabutėse, nes „vienuolynas“ čia – nedidelis baltas namelis ar net uoloje iškalta ola, visiškai neprimenanti pranciškonų ordino, išpaišyta įstabiomis ikonomis, ne taip seniai tarnavusi švietimo ir tylaus pasipriešinimo turkiškajai kultūrai centru.
123rf.com nuotr./Makedoniečių pasididžiavimas - kryžius ant Vodno kalno, matomas ir už 80 kilometrų. |
Štai Vodno kalnas, įkorporuotas į Skopjės miestą, ant jo – didžiausias (skopjiečių teigimu, be abejo) pasaulyje kryžius, vieniems – miesto simbolis, kitiems, ypač turkams ir albanams – tiesiog valstybinio lygio įžeidimas. Čia tyliais vakarais zuja automobiliai, dažniausiai su dviem jaunais keleiviais, ieškančiais ramios vietos pabėgti nuo miesto triukšmo ir paskaityti Šventąjį Raštą. Palypėjęs kilometrą iki viršūnės, kalnais gali pasiekti dirbtinį Matkos ežerą – mėlyno vandens lagūną, įspraustą tarp dviejų kalnynų. Jei spėsi tiksliai nutaikyti laiką ir nebijosi vilkų, lūšių, meškų ir gyvačių, lengvoje vasaros prieblandoje ims skraidyti tūkstančiai jonvabalių – prisėsi ant kraigo ir prisidegsi pigią cigaretę (visai pakenčiamų vietinių „Rodeo“ pakelis – 3 litai!).
T.Marcinkevičiaus nuotr./T.Marcinkevičius prie Ohrido ežero. |
O kur dar didžiulis tyras Ohrido ežeras, Galičicos nacionalinis parkas, Treskaveco vienuolynas ir visos kitos vietos, apie kurias galite pasiskaityti mėlynose turistų knygelėse. Bet – čia nedaug pušynų, saulė visą laiką tvieskia virš galvos, slėniuose beveik neišvysi sodrios žalumos, kalnai užstoja martinaitišką širdį tarsi dobilą pjaunantį violetinį horizontą, temsta irgi kur kas anksčiau, o sezonai iš esmės tik du – vasara ir nevasara.
2. Ramiai, ramiai...
...pirmiau išgerkim kavos, tada žiūrėsim. „Poleka, poleka“, toks jau lozungas, tiksliausiai verčiamas
T.Marcinkevičiaus nuotr./Makedonijoje galima išvysti Zastava 750 automobiliukų |
bene „po lėto, po lėto“. Oficialus nedarbas – 36 procentai, bet miestas visuomet pilnas žmonių, dienas leidžiančių įvairiausio atspalvio kavinėse, vyninėse, kafanose. Saulės perteklius, osmanų kultūros įtaka ir reliatyvus skurdas formuoja labai keistą nacionalinį charakterį – jo, be abejo, nereiktų versti stereotipu ir taisykle, bet tendencijos čia ryškios. Heteroseksualūs vyrai (homoseksualų, beje, oficialiais duomenimis, Makedonijoje nėra) nesidrovi vienas kitą pakviesti gerti kavos ir praleisti pusę dienos rūkydami, kalbėdami niekus, skleisdami paskalas. Emocijos čia reiškiamos laisvai ir netgi agresyviai, merginos palydimos švilpsniais ir „zdravo, lepotica!“ („sveika, gražuole!“). Nepaisant to, nesu gatvėje matęs muštynių, neegzistuoja „forsų“ subkultūra, nepažįstu nei vieno gavusio lempon už akinius arba ilgus plaukus, gatvėje miegantys girtuokliai ėmė rastis tik Skopjėje, o šešiasdešimtmetis Stojko, pritraukęs naminės rakijos, sakydavo: „O dabar einu namo ir kaip reikalas paturėsiu savo žmoną!“
Žmonės čia gyvena labai stipriomis bendruomenėmis, kurios veikia iš esmės pogrindyje – todėl kartais ne juokais nustembi, kai tokiame mieste, kaip Skopjė, atsidaro Dali paroda arba režisierius Milčo Mančevski nominuojamas „Oskarui“. Bendruomenės egzistuoja visuose lygiuose, nuo šeimos iki vyriausybės, neaplenkiant net miesto kultūros, ir, nors visi labai svetingi ir iš pirmo žvilgsnio tau draugiški, nors ir lenda bučiuotis, į savųjų sektų susirinkimus vargu ar pakvies. Šios grupės menkai kryžminasi tarpusavyje, labai padeda artimiesiems, bet tuo pat metu juos apkalbinėja, o kai reikia išeiti į viešumą, užsideda tokį sluoksnį emocinio grimo, kad net baltas kelnes mėgstančios prašmatnaus centrinio Skopjės podiumo manekenės galėtų pavydėti.
123rf.com nuotr./Makedonijos sostinės Skopjė panorama. |
Smagu, kai žmonės nejaučia atsakomybės vien dėl atsakomybės, kai vadovaujasi daugiau jausmais, nei racionalumu, kai mūru stoja už brolius ir draugus, kai visuomet turi laiko, kai neturi problemų reikšdami šiltus jausmus... Ir visgi, dažnai su nostalgija prisimeni šalis, kuriose nuoširdus nachui vertas daugiau, nei apsimestinė šypsena, kuriose galioja principai, turi vertę pažadai, paskalos laikomos gėdingu dalyku, reikia įžvalgumo pastebėti emocijas, žmonės nejaučia pareigos visą laiką šnekėti, atrodyti laimingi, o į klausimą „kaip laikaisi?“ gali sulaukti nuoširdaus atsakymo.
...
Tokios štai tos dvi priežastys. Apie abi iš jų yra rašomos knygos, jos nagrinėjamos sociologijos, istorijos ir geografijos fakultetuose, o jų priežastis gali atsekti netgi iki žmogaus prigimties – todėl ši, labai asmeniniu požiūriu paremta apžvalga anaiptol nepretenduoja į gelmę, veikiau jau į to, kas matoma akimi ir jaučiama paprasta jauno Šiaurės Rytų europiečio/lietuvio (?) širdimi, konstatavimą. Tebus tai geras įvadas į tolimesnes Makedonijos, Balkanų ir paties žmogaus kaip būtybės savybių studijas. O šioms atskleisti nėra jokio geresnio būdo, kaip perpasakoti unikalias istorijas, kurias man porina kalnų papėdėse kavą geriantys karšto kraujo tamsiaplaukiai žmonės.