Pirmas dalykas, kuris krito į akis Liublianoje – drakonai. Patys įvairiausi: maži, dideli, keraminiai, bronziniai, plastmasiniai, pliušiniai; suvenyrų pavidalu ar puošiantys pastatus ir gatves. Visi jie suteikia sostinei žavesio ir mistikos atspalvį ir yra pripažinti oficialiu jos simboliu.
Gidė pasakojo, jog šios mitologinės būtybės atvaizdas iš pradžių buvęs tik detalė, papildžiusi miesto herbą, tačiau ilgainiui tapo pagrindine herbo dalimi.
 |
| #300091984/flickr.com/creativecommons nuotr./Liubliana |
Dabar drakonais puošiama viskas. Pagrindiniai žalieji drakonai yra nutūpę ant Drakono tilto ir yra nuolatinis turistų žavėjimosi ir fotografavimo objektas. Ekskursijos vadovė juokavo: jei per tiltą eina nenuodėminga moteris, drakonai atgyja, mosuoja sparnais ir plaka uodegomis. Tiesa, jų pasijudinusių iki šiol niekas nėra matęs...
Drakono simbolio atsiradimas paremtas legenda. Pasirodo, legendinis graikų herojus Jasonas, su argonautais grįždamas iš Kolchidos, pasiekė upę, kurioje tuo metu gyveno baisus drakonas. Jasonas, jį nugalėjęs, prie upės įkūrė pirmąją gyvenvietę, kuri vis didėjo, plėtėsi ir tapo dabartinės sostinės Liublianos pirmtake.
Kataklizmai nesutrukdė atsigauti
Kažkada šią teritoriją buvo užkariavę romėnai, įkūrę čia savo tvirtovę, kurios nedidelių fragmentų yra išlikę iki mūsų dienų. Liublianos centre galima išvysti senųjų namų, gynybinių įtvirtinimų, kulto statinių likučių. Čia nuolat darbuojasi archeologai. Teko skaityti, jog kasinėdami jie yra radę daugybę marmurinių statulų dalių. Užkeltos ant postamentų, šios figūros kažkada vaizdavo romėnų ir graikų dievus – Afroditę, Apoloną, Hermį, Dionisą...
Virš Liublianos senamiesčio, ant aukštos kalvos dešiniajame Liublianicos upės krante, stūkso viduramžių pilis, pradėta statyti IX amžiuje, o baigta žymiai vėlesniais laikais. Tai – buvusi vietinių feodalų rezidencija. Į ją už kelis eurus verta pasikelti keltuvu. Čia išties yra ką pasižiūrėti. Gerai išlikusios gotikinės šv. Jurgio koplyčios, datuojamos XVI–XVII a., sienas puošia įspūdingi valdovų herbai, net iš XV a. mūsų dienas yra pasiekęs senovinis varpas, o nuo viršaus atsivėręs Liublianos vaizdas tiesiog pakeri. Nuo čia – viskas kaip ant delno: ir senamiestis, ir naujieji kvartalai, ir miestą supančios kalvos.
 |
| 123rf.com nuotr./Liubliana saulei leidžiantis |
Smaragdiškai žalių Liublianicos upės vandenų juosiama sostinė panaši į mažą princesę. Nedidelis, apie 300 tūkst. gyventojų turintis miestas gyvena intensyvų kultūrinį ir visuomeninį gyvenimą. Pasigrožėti grįstomis senamiesčio gatvelėmis, restauruotais senoviniais namais, fontanais, skulptūromis, tiltais, bažnytėlėmis kasmet atvyksta gausybė turistų.
Neseniai atlikti tyrimai parodė, jog Liubliana, drauge su Berlynu ir Stokholmu, įeina į europietiškų miestų trejetuką, galintį pasigirti didžiausiu keliautojų antplūdžiu per pastaruosius penkerius metus. Slovėnijos sostinė pirmąją vietą užima ir pagal sparčiai gausėjantį viešbučių skaičių. Egzotikos trokštantys atvykėliai veržiasi apsigyventi hostelyje, įkurtame anksčiau buvusio kalėjimo patalpose. Jo kambariai – su grotuotomis durimis, dalis kamerų išsaugotos apžiūrai.
Anksčiau šis miestas buvo vadinamas „Baltąja Liubliana“. Šiandien buvusio baltumo jau nebėra: statiniai papilkėję nuo išmetamųjų dujų, tačiau senoji Liubliana vis vien žavi. Miestas porą kartų buvo sugriautas stiprių žemės drebėjimų, todėl labai senų pastatų gausa pasigirti negali. Visi seni namai yra daugiau ar mažiau perstatyti ar papildyti papildomais statiniais. Pagrindinėje miesto aikštėje stovi senovinė rotušė, XVIII amžiuje iškilęs Trijų upių fontanas, netoliese – virš Liublianicos upės iškilęs Trigubas tiltas (Tromostovje) – trys vienas šalia kito esantys tiltai. Šiuos objektus aplanko kiekvienas atvykėlis.
Viengungių Meka
„Forbes“ žurnalas Liublianą yra pripažinęs pačiu geriausiu pasaulio miestu viengungiams. Tokį pripažinimą nulėmė daugybė turistams ir vietiniams gyventojams siūlomų pramogų.
Visi atvykėliai pirmiausia skuba į centrinę miesto aikštę – Prešereną. Nuo jos nusidriekusios gatvelės vilioja iki soties pasimėgauti naktiniu gyvenimu. Pasilinksminimo įstaigų populiarumas Liublianoje– beprotiškas. Sostinė siūlo apsilankyti pačiose įvairiausiose kavinėse, baruose, restoranuose ir naktiniuose klubuose: nuo pačių paprasčiausių – tokių, kaip „Maček“, kurio pavadinimas slovėnų kalba reiškia ir katiną, ir pagirias, iki elitinio „Fetiche“, kur vaišinama prašmatniais kokteiliais. Kiekvienam – pagal skonį ir kišenę.
 |
| Nava Writz nuotr./Liublianoje |
Vos pritemus, ant lauko kavinių staliukų įsižiebia žvakės ir dujinės lempos. Prieš atsisėdusį svečią akimirksniu ant stalo atsiranda kokteilio ar vyno taurė, aplink džiaugsmingai klega publika. Šventiška atmosfera apgaubia svečią tiesiog gatvėje: linksmina gausybė gatvės muzikantų, aktorių, dainininkų.
Ko tik čia nesutiksi: tiek triukšmingo įvairiakalbio jaunimo iš visų pasaulio šalių, tiek plepių ir draugiškai nusiteikusių amerikiečių, tiek solidžių anglų. Visi jie atvyko paragauti viengungiško gyvenimo malonumų. Britų kultūros gerbėjai užplūsta „Guinesso“, airiškus ir angliškus pabus, besilinksminantis jaunimas suplaukia į „Orto“ pramogų kompleksą ir visuose trijuose jo aukštuose šėlsta iki ryto. Vertinantys ramesnę aplinką patraukia į buvusias Jugoslavijos armijos kareivines – Metelkove. Čia – dešimtys barų, kavinių ir klubų bet kokiam skoniui.
 |
| #300091984/flickr.com/creativecommons nuotr./Liublianos klubuose |
Beje, tarp kainų užeigose, esančiose miesto centre ir jo pakraščiuose, yra didelis skirtumas. Pavyzdžiui, alaus bokalo kaina gali skirtis keliais eurais. Prešereno aikštėje tokios pat markės alus gali kainuoti 4 eurus, o už poros šimtų metrų į šoną – tiktai 1,9 euro.
Itin gyva ir džiaugsminga atmosfera šiame mieste tvyro ne tik vasarą, turistų antplūdžio metu. Liubliana – jaunimo miestas, o kur jaunystė, ten ir nevaržomas šėlsmas, linksmybės, entuziazmas. Per 56 tūkst. studentų studijuoja dvidešimtyje Liublianos universiteto fakultetų, trijose meno akademijose ir trijuose universiteto koledžuose. Čia taip pat esama stambaus alternatyviosios kultūros centro. Maždaug dešimt procentų Slovėnijos sostinės gyventojų laiko save laisvaisiais menininkais. Ne veltui Liublianoje tiek daug meno galerijų ir parodų salių.
Šventė ir gurmanų skrandžiams
Šiame mieste galima paragauti įvairiausių patiekalų. Slovėnijos virtuvė siūlo ypač daug kukulių. Teko ragauti itin skanių, su sūrio ir riešutų įdarais. Ir desertai čia tokie, kad pirštus apsilaižysi. Ypač potica (riešutų vyniotinis), gibanica (karštas pyragaitis su obuoliais ir sūriu), palačinka (blyneliai su riešutų pasta ir plakta grietinėle).
 |
| Kimberly Hartke nuotr./Vietinėje mugėje |
Kava daugiausiai turkiška – stipri ir saldi, bet mėgstama ir juoda ar su grietinėle. Norint juodosios arbatos, reikia prašyti „ruski čaj“, kitaip atneš žolelių arbatos. Na, o iš alkoholinių gėrimų populiariausia kriaušių degtinė „Viljamovka“ ir likeris „Pleterška hruška“ – su būtina kriauše butelyje. Šie gėrimai patiekiami su ledais ir gabalėliu kriaušės.
Geriausiomis alaus rūšimis laikomos „Gambrinus“ ir „Union“. Be to, slovėnai gamina puikius vynus.
 |
| Kimberly Hartke nuotr./Žuvų turguje |
Prie sienos su Austrija populiariausios yra riebios dešrelės su krienais, greta Vengrijos gyvenantys slovėnai mėgsta vištienos paprikašą su raudonuoju bešamelio padažu. Karsto regionas garsėja rūkytais mėsos gaminiais, Istrija – žuvies sriuba. Tradicinis patiekalas ant slovėnų stalo – košė. Grikių košė įtraukta į visų restoranų meniu. Populiarus guliašas, ilgai verdamas ant lėtos ugnies variniame indelyje, taip pat sluoksniuotas pyragas su mėsa ir sūriu.
