Vytautas po Prancūziją klajoja jau 25 metus – kartais nuskrenda tik į Paryžių ilgajam savaitgaliui, o kartais visą mėnesį lėtai tyrinėja atokesnį šalies regioną. Bendras Prancūzijoje praleistas laikas viršija dvejus metus. Ilgametę savo patirtį Vytautas aprašė dviejose įspūdžių knygose – neformaliuose kelionių vadovuose „Pažink Prancūziją“ (2019 m.) ir „Pažink Paryžių“ (2024 m.), rašoma „Terra Publica“ pranešime spaudai.
Meilė kalbai ir šaliai
„Augau Prienų rajone ir mokiausi Jiezno vidurinėje mokykloje, kurioje antroji užsienio kalba – po rusų – buvo prancūzų. Ją dėstė mylima mokytoja Eugenija Rimšienė, kuri mums, dar sovietinės šalies vaikams, sugebėjo įskiepyti meilę Prancūzijai. Jos pasakojimai apie šią šalį buvo šilti, jautrūs ir įkvepiantys. Mes netgi buvome išmokę Paryžiaus planą iš vadovėlio priešlapio – galėjome papasakoti, kur kokie miesto objektai yra. Kai pirmąkart atsidūriau Paryžiuje, supratau, kaip gerai išmokome: miestas pasirodė visiškai neklaidus“, – pasakoja Vytautas.
To pirmo karto Paryžiuje teko gerokai palaukti. Dar besimokant mokykloje, Sovietų Sąjunga subyrėjo. Lietuvai atkovojus nepriklausomybę tapo akivaizdu, kad labiau reikės anglų kalbos, ir V.Kandrotui teko ją išmokti jau studijuojant universitete. Vis dėlto, studijuodamas verslo administravimą KTU, jis stengėsi neapleisti prancūzų kalbos, lankė papildomus prancūzų kalbos kursus Prancūzų institute. Tai padėjo po antrojo kurso gauti vietą stažuotėje į Belgiją, kur buvo atrenkami prancūzų kalbą mokantys studentai.
„Pirma kelionė – dar prie franko“
Pirmoji tikra Vytauto pažintis su Prancūzija ir Paryžiumi prasidėjo lygiai prieš 25 metus, tad jam dar teko pačiupinėti Prancūzijos franko banknotus, o kelios monetos iš tos kelionės tebeguli stalčiuje.
„Kai baigiau magistrantūros studijas, 1999 metų liepos mėnesį su žmona sėdome į 12 metų senumo automobilį ir išvažiavome į Paryžių pas bendraamžį prancūzą Sebastieną, su kuriuo susipažinome per tuometinę interneto programėlę „ICQ“. Vėliau automobilis buvo paliktas po platanais Paryžiaus priemiestyje, o Sebastienas mus traukiniu nusivežė pas savo tėvus į Bretanę, ten aprodė regiono įžymybes – sostinę Reną, istorinį Vano miestą, Karnako archeologinę vietovę ir Kibrono pusiasalį, o savaitgalį praleidome Atlanto pakrantėje esančiame šeimos vasarnamyje netoli Porniko kurorto.
Beje, šias vietoves su nostalgija ir didžiuliu malonumu aplankiau 2023 metų vasarą, ir net užsukome pasimatyti su svetingai mus tada priėmusiais draugo tėvais“, – pasakoja V.Kandrotas.
Vytautas paneigia mitą, kad prancūzai arogantiški ar iš aukšto žiūrintys į užsieniečius iš mažų valstybių: „Prancūzai nesunkiai įsileido mus į asmeninį gyvenimą, ne kartą teko apsistoti jų bute Paryžiuje bei tėvų name Rene. Vėliau Sebastienas mus pakvietė į savo vestuves, o per 20 metų draugystė su jo šeima peraugo į nuoširdų bendravimą su keliolika prancūzų šeimų. Jo 40-ojo gimtadienio proga slaptai vykome į šalia Paryžiaus esančią vilą, ten pasislėpę laukėme jubiliato. Atvėręs duris Sebastienas išgirdo garsų „Surprise“, o egzotiškiausi svečiai buvo „atklydėliai“ iš Lietuvos...“
Profesinės stažuotės ir asmeninės klajonės
Baigę studijas, Vytautas ir Danguolė Kandrotai savo profesinę veiklą susiejo su leidyba – įkūrė viešąją įstaigą „Terra Publica“ ir pradėjo leisti pažintines knygas bei turizmo literatūrą. Prancūzija visuomet buvo kultūros avangarde, tad pasisemti idėjų, pamatyti naujovių leidėjai ėmė vykti į Prancūzijos knygų ir turizmo muges, Paryžiaus fotografijos festivalį.
„Išmokta prancūzų kalba padėjo 2011 ir 2018 metais gauti profesines stažuotes. Per pirmąją mėnesį gyvenau Paryžiuje. Dienomis vyko susitikimai su Prancūzijos leidėjais, bibliotekininkais, Kultūros ministerijos darbuotojais, o vakarais tyrinėjau miestą su fotoaparatu.
Aplankiau beveik visus mane dominusius muziejus, pakilau ant daugumos aukštuminių Paryžiaus pastatų. Mėgstu fotografuoti vadinamąją „žydrąją valandą“ – kai dangus dar nėra visiškai sutemęs, o miesto apšvietimas jau įjungtas. Man tai pats gražiausias paros laikas. Būtent 2011 metais pirmąkart ir šmėkštelėjo mintis parašyti knygą apie Prancūziją“, – pasakoja V.Kandrotas.
Nuo 2011 iki 2019 metų Vytautas keliavo po Prancūziją sistemingai – rinkosi dar nelankytus regionus ir juos apvažiuodavo automobiliu, ne tik lankydamas žymiausius turizmo traukos objektus, bet ir nevengdamas įsilieti į vietinių gyvenimą.
„Pamenu, basčiausi po Burgundiją ir ūkanotą rudens rytą sustojau prie ūkininko lauko – netoli kelio ganėsi gausi šarolė galvijų banda. Man befotografuojant gyvulius už kelių metrų sustojo keli džipai, iš vieno jų išlipęs asmuo prisistatė esąs sklypo savininkas ir paprašė pasiaiškinti, kas aš toks. Prancūziškai atsakiau, kad esu žurnalistas, keliauju po šalį ir rašau knygą apie Prancūziją. Tada užsimezgė draugiškas pokalbis.
Paaiškėjo, kad jie vyksta į medžioklę, ir aš nesusilaikiau nepaprašęs pasiimti ir mane – norėjau pafotografuoti medžioklės pradžią. Vyriškis buvo besutinkąs, bet iš automobilio pasigirdo protesto balsas. Iš greitakalbės nuotrupų supratau, kad džipe sėdinčiai poniai ši idėja nepasirodė priimtina, nes ji į medžioklę išsiruošė paprastais rūbais ir be makiažo... Taigi, tą kartą įsiprašyti nepavyko... – prisimena Vytautas.
– Kitas atvejis: pamažu važiuoju link namų nuo Centrinio Masyvo kalnų. Jau temsta, o aš dar neturiu rezervuotos nakvynės vietos. Ir štai viename miestelyje stabteliu prie šviečiančios „Hotel“ iškabos, pro langą matau, kaip viešbučio svetainėje vakarieniauja dvi poros. Užeinu, pasirodo, tai viešbučio savininkai su draugų šeima leidžia vakarą. Viešbutis beveik tuščias, jau ne sezonas, ir jie ne tik paskiria man kambarį, bet ir padaro man vietos prie stalo, pavaišina vakariene ir mes praplepame lyg seni pažįstami iki pat vidurnakčio...“
Korsika – griuvusių mitų sala
Rašydamas knygą, Vytautas užsibrėžė tikslą aplankyti ir šalia Prancūzijos esančias salas.
„Žinoma, Prancūzijai priklauso ir užjūrio teritorijos, ir net Adelės žemė Antarktidoje. Kaip prisiekęs keliautojas ir frankofilas, neatsisakau aplankyti ir šių atokių pasaulio kampelių. Tačiau rašant knygą aplankyti vadinamąsias „kontinentines“ salas buvo garbės reikalas“, – pasakoja autorius.
Žinoma, Prancūzijai priklauso ir užjūrio teritorijos, ir net Adelės žemė Antarktidoje.
2015 metų vasarą Vytautas su šeima leido atostogas keliaudami pagal Biskajos įlanką – nuo Sen Nazero iki Arkašono, o kelionės kulminacija tapo pasivaikščiojimas 3 km ilgio ir 101 m aukščio Pila kopos gūbriu. Pakeliui jie aplankė didžiausias Biskajos įlankoje esančias Olerono ir Rė salas.
„O štai kelionę į Korsiką teko planuoti specialiai ir tai padaryti nebuvo lengva, – pasakoja Vytautas. – Mano šeimai buvo jau kiek atsibodęs kasmetinis keliavimas po Prancūziją. Žmona norėjo į salą, o aš – vėl į Prancūziją... Taigi, galiausiai pasirinktas kompromisas – kelionė į Korsiką. Į šią Prancūzijos salą kėlėmės keltu iš Italijos ir automobiliu apvažiavome visą perimetrą per dvi savaites. Korsikoje yra reikalų, – nutęsia patyręs keliautojas.
– Pradedant tuo, kad separatistų surengti pastatų sprogdinimai baigėsi tik 2009 metais, o dauguma kelio ženklų provincijos vietovėse tiesiog... sušaudyti. Baigiant tuo, kad saloje paklota vos apie 30 km greitkelio ir tik 2018 metais Ajačo mieste atidarytas pirmas didesnis prekybos centras.“
Pasak Vytauto, apie Korsiką būtų galima parašyti atskirą knygą, nors teko pasitenkinti kukliu skyriumi: čia griuvo labai daug mitų ir išankstinių nuostatų. Nors kelionėje patys jokių rimtų incidentų nepatyrė, būtent Korsikoje liepos mėnesį, kai statistiškai beveik neiškrenta kritulių, keliautojus užklupo milžiniška liūtis, o baigiantis viešnagei teko stebėti, kokie vieningi gali būti salos gyventojai, kai iš namų išėjo ir dingo 74 metų senjorė.
L’art de vie – prancūzų menas gyventi...
Kaip ir daugeliui Prancūzija susižavėjusių žmonių, Vytautui įspūdį daro ne tiek švytintis Eifelio bokštas ar turistų šturmuojama Versalio pilis, kiek pačių prancūzų mokėjimas gyventi lengvai ir nerūpestingai. Dėl to į šią šalį norisi grįžti vėl.
Vytautas prisimena: „Šeštadienio popietė Paryžiuje. Važiuoju metro, vagonas artipilnis, bet ne sausakimša – sėdimos vietos užimtos, tačiau stovinčių vos vienas kitas. Staiga stotelėje įlipa prancūzas rankose laikydamas taburetę, matyt, įsigytą vietinėje mugėje, ir pasistato ją šalia savęs. Greta esantis keleivis jam ranka rodo prisėsti. Taburetės savininkas papurto galvą ir tuoj pat pasiūlo prisėsti kaimynui. Tas šypsosi ir taip pat papurto galvą. Tuomet jie abu susimerkia ir traukiniui dar nepasiekus kitos stotelės ant taburetės pasodina čia pat stovėjusią merginą. Vagone pasigirsta garsūs plojimai.“
Anot Vytauto, tokios situacijos verčia šypsotis ir nuskaidrina nuotaiką visai likusiai dienai.
„Kitas atvejis: vėlyvą vakarą kartu su paryžiečių grupe suvirtome į liftą St. Michel metro stotyje. Lifto kabina kas 30 sekundžių turėtų užsidaryti ir automatiškai kelti keleivius į viršų, bet pastovėję gerą minutę suprantame, kad durys neužsidaro ir niekas mūsų nekels. Užuot pasipiktinę prancūzai čia pat garsiai užtraukia dainą, ir visi žygiuojame į kitą kabiną, šįkart sėkmingai pakylame į viršų“, – prisimena keliautojas.
„Tiesa, didesnių tiek meno gyventi, tiek apdainuotos prancūziškos elegancijos apraiškų jau reikia paieškoti, ir tai dažniau sutiksi kituose Prancūzijos miestuose nei sostinėje, – teigia Vytautas. – Man pats ryškiausias vaizdas iš Tulūzos: penktadienio vakarą prie Šv. Petro tilto užgroja gyva muzika, ir žmonės ima šokti tiesiog gatvėje. Čia pat Garonos krantinėje ant laiptų susėdęs jaunimas valgo vakarienę iš maisto kioskelių, žiūrėdami į kitoje upės pusėje it karuselė besisukantį ryškiaspalvį apžvalgos ratą.“
Iš kartos į kartą
Tulūzoje Vytautas atsidūrė taip pat neatsitiktinai: prieš šešerius metus palydėjo sūnų, kuris savarankiškai pramoko prancūzų kalbos ir pagal studijų mainų programą antrojo kurso semestrą studijavo Tulūzos Kapitolijaus universiteto Verslo mokykloje. Ir nors šiame mieste veikiančiai „Airbus“ lėktuvų gamyklai atvykusių studentų suvilioti nepavyko, buvusi Oksitanijos regiono ir kunigaikštystės sostinė, vietinių vadinama tiesiog „capitale“, paliko svetingo, jaukaus ir gyvo miesto įspūdį.
Dukra prieš pusantrų metų pateikė kandidatūrą savanoriauti 2024 metų Paryžiaus olimpiadoje.
Vytautas džiaugiasi, kad jo pėdomis pasekė ir dukra – ji mokykloje pasirinko prancūzų kalbą kaip antrąją užsienio kalbą ir baigdama gimnaziją išlaikė testą B2 lygiu.
„Mano paskatinta dukra prieš pusantrų metų pateikė kandidatūrą savanoriauti 2024 metų Paryžiaus olimpiadoje, ir kovo mėnesį paaiškėjo, kad ji savanoriaus olimpiniame Vero prie Marnos vandens sporto komplekse, kuriame varžysis ir Lietuvos irkluotojai. Didžiausias iššūkis buvo rasti, kur apsistoti. Viešbučių kainos prieš olimpiadą šoktelėjo 3–4 kartus, o priimti nepažįstamą žmogų į šeimą nesiryžo net čia gyvenantys lietuviai. Tad vėl mums padėjo senasis mūsų draugas Sebastienas, – džiaugiasi V.Kandrotas.
– Taigi, Paryžiuje mums paliktas butas, o patys paryžiečiai nuo olimpiados šurmulio bėga atostogauti į pakrantę.“
Tad Vytauto Kandroto nuotykiai Prancūzijoje tęsiasi. Kartu su savanoriauti vykstančia dukra jis jau liepos viduryje iškeliauja stebėti Paryžiaus olimpinių žaidynių ir savo įspūdžius aprašys „Facebook“ paskyroje „Pažink Prancūziją“, o ateityje – galbūt ir trečiojoje savo knygoje...
