Vytauto numylėta
Punia – vienas iš 14 seniausių ankstyvųjų Lietuvos miestų. Šiandien miesto statuso ši gyvenvietė neturi, tačiau kuo didžiuotis vietos gyventojai randa. Tarkim, tuo, kad šią vietą labai mėgo Vytautas Didysis. Šiandien miestelį puošianti bažnyčia nėra pirmoji, čia pastatyta, pastarąją buvo paliepęs pastatyti Vytautas Didysis.
„Punią buvo pamėgęs didysis kunigaikštis ir jis net turėjo čia savo rezidenciją, kurioje per metus praleisdavo du-tris mėnesius. Ir net diplomatams, atvažiavusiems į Trakus ieškoti Vytauto, būdavo sakoma, kad labai malonu, jog pas mus apsilankėte, bet mūsų didįjį kunigaikštį galite rasti Punioje“, – tokią istoriją apie Vytautą Didįjį pasakoja Birutė Malaškevičiūtė, gidė, Alytaus turizmo informacijos centro vyr. turizmo specialistė.
Punia pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta 1382 m., bet manoma, kad būtent ant Punios piliakalnio 1336 m. vyko žymusis Pilėnų mūšis, kurio metu, pagal visiems žinomą legendą, pilies gynėjai pasirinko mirtį liepsnose, bet nepasidavė priešams. Todėl Punia vadinama ir kunigaikščio Margirio žeme. Tiesa, bent dalis istorikų ir turbūt visi žemaičiai dėl to su alytiškiais nesutiktų, nes mano, kad Pilėnų mūšis vyko visai ne Punioje.
„Šiuo metu dėl šio mūšio vietos taip pat vyksta savotiški mūšiai, nes vieni regionai traukiasi pas save tą mūšį, kiti – pas save. Aš norėčiau pasakyti taip: jie ieško dalykų, kurie yra užrašyti, paminėjimų, tuo tarpu Punios gyventojai sako, kad jiems šis pasakojimas yra perduodamas iš kartos į kartą, iš lūpų į lūpas, ir tai reiškia, kad ta kalbinė atmintis yra ilgesnė nei rašytinė, nes parašyti galime ką tik norime – sugalvojame, kaip mus reikia, taip ir parašome“, – kalbėjo alytiškė gidė.
Piliakalnis mažėja
Kad ir kur tas mūšis vyko, pats Punios piliakalnis traukia akį. O ant jo užlipus negali nesidairyti į vaizdingas apylinkes: Nemuną, Punios šilą kitapus jo, bažnyčios bokštus. Vienas didžiausių piliakalnių Lietuvoje vis dėlto neapsaugotas nuo gamtos poveikio – Nemuno vanduo plauna vieną iš jo skardžių, kuris po truputį slenka į upę.
„Galime tikėti, galime ne, bet upės šiek tiek keičia savo vagą. Ir Nemunas šiek tiek pasislinko ir kasmet, plukdydamas ledo lytis, plauna Punios piliakalnį. Per kiekvieną potvynį šiek tiek slenka piliakalnis. Ir galime matyti, kad dešinėje pusėje esantis žvalgybinis bokštas yra šiek tiek mažesnis nei kairėje pusėje“, – pasakojo gidė.
Kitapus Nemuno – Punios šilas, vienas gražiausių ir seniausių Lietuvoje. „Sakoma, kad tai yra nedidelė dalelytė išlikusi senųjų kunigaikščių girių“, – dar vieną senąjį pasakojimą priminė B.Malaškevičiūtė.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą buvęs sumanymas išpirkti visas sodybas Punios šile, nukelti nuo Punios piliakalnio tris gyventojus, kurie nelabai norėjo keltis, nes čia kažkada stovėjo ir didikų rūmai, ir kunigaikščio rezidencija, tai sodindami bulvių žmonės ir senienų prisirinkdavo, kurias vėliau pelningai parduodavo. „Buvo sumanymas nuo Punios šilo iki piliakalnio pastatyti kabamąjį tiltą ir visa šita teritorija paskelbiama Tautos parku. Bet prasidėjo karas“, – kalbėjo gidė.
Radiniai kurmiarausiuose
Šiandien bulvių ant Punios piliakalnio niekas nesodina ir kasinėti čia negalima. Nebent kurmis išrausia žemės kupstą, jį pakrapštyti leidžiama. Ir radinių vis dar pasitaiko.
„Jeigu yra išsirausęs kurmis, mes kurmiarausį galim drąsiai krapštyti. Žinoma, jeigu randame ką ypatingo, geriau atiduoti, bet keramikos nedidelį gabaliuką ar pan. atminčiai galime pasilikti. Kadangi visoje piliakalnio aikštelėje buvo apstatyta, tai iš tikrųjų randama. O kai pavasariais čiuožia piliakalnis, paplautas ledo lyčių, randama ir šarvų. Tuomet atsitinka toks dalykas, kad reikia saugoti ne tuos radinius, o pačius ieškotojus. Tokie dalykai masina žmones, jie puola ieškoti ir yra baisu, kad juos pačius užgrius“, – pasakojo B.Malaškevičiūtė.
Tačiau ne tik piliakalniu ir radiniais ant jo turistus masina Punia. Čia esančioje Panemunės dzūko pirkioje galima ir dzūkiškų bulvinių bandų, ir razavų blynų paragauti.
Razavi blynai
Kas tie razavi blynai? Jų skonį apibūdinti sunkoka, reikia paragauti. Kaip pasakoja tautiniais rūbais pasidabinusi kulinarinio paveldo puoselėtoja Ona Kizelienė, sveikindama atvykus į kunigaikščio Margirio žemę, razavi blynai buvo šito krašto dzūkų beveik kasdieninis valgis.
„Svečiui, žinoma, pavilgas ir ta masė pagerinta, kaip ir šiandien – su baravykais. O šiaip šitie blynai buvo ir pasnikinis valgis, tik pavilgis būdavo iš aliejaus bei svogūniukų. Miltai – padžiovinti kviečiai, sumalti paprastom, naminėm girnom. Kaip sakė viena šito krašto močiutė: „Vaikeli, jau kap svečiui, tai nepatingėk pasijot, kad mažiau būtų tų..“. Bet aš įsitikinusi ir man pačiai, ir mano šeimynai labiau patinka, kai būna kviečiai su visais tais kailinukais. Taip ir skaitė, kad razavi blynai yra organizmo, žarnyno šluota. Tie visi kailinukai yra labai gerai“, – vaišindama razavais blynais su pavilgu, kuriame – ir spirgučiai, ir baravykai, pasakojo O.Kizelienė.
Sumaltus miltus reikia kelias valandas prieš kepimą palaikyti užpiltus vandeniu, kad pabrinktų. Prieš pat kepimą reikia pieno, kiaušinių, viską išplakti ir galima kepti. Pavilgui – pačirškinti naminių lašinukų, svogūno ir lydyto sviesto, paskiausiai grietinėlės. „Mano močiutė tarnybiniais laikais, kai atnešdavo jai pensiją, pasirašyti nemokėdavo. Bet koks skanus būdavo jos lydytas sviestas! Uzbonai prilydyti ir pastatyti. Sakydavo – vaikeli, nuveik ir atnešk lydyto sviesto, tik žiūrėk, neingrūsk ten kokio šlapio šaukšto. Jeigu drėgną mentelę ar šaukštą įdėsi į uzboną, prasideda rūgimas. O to sviesto smarvė tai ojojoj“, – vaizdingai pasakojo Ona.
Lydyti sviestą nėra taip jau lengva, kaip gali atrodyti, tikina O.Kizelienė, nors toks jis kur kas skanesnis. Bandymų pradžioje esą to sviesto ne tik saviems, bet ir kaimynų šunims bei katėms pakakdavo.
Panemunės dzūko pirkioje laukiami visi lankytojai. Tereikia iš anksto susitarti ir galima ne tik paragauti razavų blynų ar dzūkiškų bandų, bet ir pabandyti jų iškepti.
Žurnalistų turą po Dzūkiją organizavo Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos.
