Daugiau kelionių nuotykių rasite tinklaraštyje „Po kelionės“
Momentais takas vingiuoja palei pelkes (viena jų labai „romantišku“ pavadinimu – „Meškos šikna“), kartais atveda ant kalno (Šaudzyklos kalnas), nuo kurio galima pasigrožėti Grūdos slėniu, kartais – ant smėlio kopų (Klonių kalnas arba Gaidzių kopa). Kai jau akis visiškai pripranta prie labiau parką primenančių dzūkiškų miškų, tenka paėjėti ir per niūroką eglyną šalia aukšto geležinkelio pylimo. Na, bet apie viską nuo pradžių.
Vaizdai nuo Šaudzyklos kalno
Iš pradžių takas veda taku per mišką. Tie dzūkiški miškai man visada žavūs – sausa, pušynai. Netrukus pasiekiame Dorupio upelį. Dangus giedras, miškas gaiviai žalias, paukščiai čiulba – štai tokio poilsio ir tikėjausi po įtemptos darbo savaitės.
Nuėję kelis kilometrus pasiekiame Šaudzyklos kalną ir prieš akis atsiveria vaizdas į Grūdos slėnį. Einant šiuo taku galima labai akivaizdžiai įsitikinti, kad nepaprastai gausūs ir vaizdingi jos vingiai – tikrai išskirtinis šios upės bruožas. Plaukiant baidare kažkuriuo metu tie vingiai pradeda mažiau džiuginti, bet juos stebėti sėdint ant patogaus suolelio – labai gražu. Ir tai pirma gera tako vieta suvalgyti ką nors skanaus.
Šalia įrengtas stendas pasakoja šios vietovės pavadinimo istoriją. Pasirodo, lenkų okupacijos metais čia iš tiesų buvo šaudykla, vėliau ja naudojosi vokiečiai. Kalno papėdėje buvo mediniai bėgiai, kuriais traukdavo vagonėlį su pritvirtintais taikiniais. Pamiškėje stovėjo namukas, iš kurio būdavo šaudoma į judantį taikinį. Nei bėgių, nei namuko dabar jau nelikę nei pėdsako, o praeitį iki šiol mena kalno pavadinimas.
Pasirodo, lenkų okupacijos metais čia iš tiesų buvo šaudykla, vėliau ja naudojosi vokiečiai.
Nuo Šaudzyklos kalno žemyn leidžiamės mediniais laiptais. Apačioje įrengta poilsio aikštelė turėtų būti patogi plaukiantiems baidarėmis. Per upę paslaugiai veda medinis tiltelis, tad net nesižvalgydami į ženklus pereiname į kitą jos pusę. Perėjus netrukus kyla klausimas, ar iš tiesų reikėjo taip daryti, nes takas gana šlapias, atsargiai žengiame paklotomis lentomis, pagaliais.
Pasiekus sausą vietą kurį laiką nematome taką žyminčių ženklų, beieškodami jų taip ir nepastebime vieno iš lankytinų objektų – drevinės pušies. O ji primena apie dzūkų bitininkystės tradiciją, medus ir vaškas ilgą laiką buvo daugelio vietos gyventojų pragyvenimo šaltiniu.
Atradę taką žymintį ženklą sukame iš pagrindinio kelio ir toliau jau vėl einame taip, kaip liepia jo rodyklės. Po kurio laiko vėl grįžtame į Marcinkonis. Stabtelime prie pro medžius geltonuojančios Šv. Apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčios, pasigrožime naujai atstatytu, tradicine prijuostėle papuoštu kryžiumi.
Kaimo gatve toliau žingsniuojame prie Klonių arba Gaidzių kopos. Smėlio aplink Marcinkonis tikrai daug, bet tik šioje vietoje smėlynai tokie atviri, neapaugę mišku. Artėjant prie jų išgirstame giedant gaidį, Akimirksnį sukirba abejonė – čia tikra, ar artėjant keliautojams kažkas įrašą paleidžia. Visgi labiau norisi tikėti, kad čia tikras gaidys taip pasistengė, pateisindamas šios kaimo dalies pavadinimą – ji buvo vadinama Gaidžiais.
„Kur buvai?“ „Na, Meškos šiknoje“
Nuo Klonių kopos miško keliu patraukėme prie taip pavadintos aukštapelkės, dabar baltuojančios švyliais. Po ją pačią pasivaikščioti nepasisekė – šlapia, mūsų avalynė nepritaikyta braidžioti po vandenį. Bet prie lentelės, žyminčios jos pavadinimą „Meškos šikna“ – būtina nusifotografuoti. Įrodymui, jei kas suabejotų, kur buvai.
Kažkiek keista tarp smėlėtų Dzūkijos miškų aptikti pelkes. Informacinis stendas sako, kad pelkės atsirado užpelkėjus ežerams. Logiška.
Toliau takas vėl vingiavo per mišką, priėjome dar vieną pelkę, kilome į kalną. Saulėtoje pievoje neištvėrėme neprisiskynę laukinių rūgštynių, iš kurių kitą dieną gavosi puiki sriuba.
Paskutinė pažintinio tako dalis pasirodė kiek mažiau patraukli. Iš pradžių takas pasuko link geležinkelio Sankt Peterburgas–Varšuva pylimo ir kurį laiką vedė šalia jo, vėliau nėrė į tamsų, niūrų eglyną. Jei iki tol miškas labiau priminė gražų parką, tai dabar teko eiti pro išvirtusius medžius, pelkėjančius vandens telkinius.
Na, bet takas įvairus ir tuo turbūt labiausiai žavi, eiti juo neatsibosta. Jei apsilankysite čia pavasarį, prie tako žavesio labai prisidės ir artėjantis nuostabus metų laikas, kai žydi kvepia alyvos, pakalnutės, kai medžių lapų žaluma tokia gaivi, kad net akis veria.
O jeigu keliausite savaitgalį, vėl pasiekę automobilių aikštelę nepatingėkite paeiti ar pavažiuoti dar kelis šimtus metrų ir papietaukite prieš metus Marcinkonyse atsidariusioje kavinėje „Gurinukas“. Trinta smidrų sriuba, kepti grikių blynai, vietinio ūkininko gamintas keptas sūris – viskas buvo labai skanu. Gaila, kad jau nebetilpo pyragas, nors akys jo ir labai norėjo.
Trumpa praktinė informacija
Taką surasti nesunku – jis prasideda Marcinkonyse (Varėnos r.), šalia Dzūkijos nacionalinio parko lankytojų centro (navigacija žino jo pradžią), adresas – Miškininkų g. 61. Čia yra automobilių stovėjimo aikštelė, įrengtas informacinis stendas. Netoliese po medžiais yra ir pora pavėsinių, tai galite žygio pradžioje ar pabaigoje prisėsti pasistiprinti.
Visas takas puikiai sužymėtas (tik atsirinkite spalvą, nes skirtingo ilgio takai žymimi skirtinga spalva, 14 km variantas – raudona), įrengti informaciniai stendai, galima atsisiųsti audiogidą, tad eidami pasiklausysite istorijų, nutikusių „Meškos šiknoje“ ar kitose vietose. Jei 14 km jums atrodys kiek per daug, galima rinktis trumpesnius tako variantus – 7 arba 10 km.
Eiti teks miško keliukais ir takeliais, takas tikrai nėra sunkiai praeinamas, tik keliose vietose buvo šiek tiek purvynėlio (du kartus ėjau 14 km atstumą panašiu laiku – gegužės pabaigoje).
Daugiau kelionių nuotykių rasite tinklaraštyje „Po kelionės“
