Ypatingas skveras Vilniuje: iš čia beveik 400 metų miestiečiams buvo tiekiamas geriamas vanduo

Europos didmiesčius įprasta pažinti kulniuojant nuo vieno istorinio skvero iki kito. Ne išimtis ir Vilnius. Ekspertai sako, kad skverai – tai lyg tam tikras istorinis pažinimo medis, padedantis susigaudyti istorinėse epochose.
Vingrių šaltinių skveras
Vingrių šaltinių skveras / Sauliaus Žiūros nuotr.

Vilnių įsimylėjusi gidė Danutė Čornij pažintį su Vilniumi siūlo pradėti nuo Rūdininkų priemiesčio bei užsukti į naujai sutvarkytą Vingrių šaltinių skverą šalia MO muziejaus. Šiuo metu čia ne tik galima pasigrožėti skulptūromis, bet ir į Vilnių pažvelgti iš įvairių aukščių. Šioje teritorijoje iš buvusių natūralių Vingrių šaltinių vanduo nuo pat XVI a. buvo tiekiamas pirmam civilizuotam Vilniaus vandentiekiui.

Sauliaus Žiūros nuotr. / Vingrių šaltinių skveras
Sauliaus Žiūros nuotr. / Vingrių šaltinių skveras

„Leidžiantis link skvero nuo Mindaugo gatvės, verta stabtelti ir apžvelgti senuosius Vilniaus stogus. Naujo skvero atsiradimas žmones maloniai nuteikia, galima pasigrožėti ir miesto panorama, taip pat prisiliesti prie meno. Vilniaus kalnynas, aukščių skirtumai leidžia mums paanalizuoti net tik istoriją, architektūrą, bet ir geografiją“, – sako gidė D.Čornij.

Pasak Pauliaus Jonio, „Vilniaus planas“ architekto, projektuojant šį skverą buvo svarbi vietos dvasia ir kontekstas, aplinkos diktuojamas estetinis charakteris.

„Būtent Vingrių šaltinių skveras istoriškai buvusi svarbi miestui vieta, kurioje virė gyvenimas – tai buvo viena iš svarbiausių vandenviečių Vilniuje. Šie šaltiniai 400 metų beveik be perstojo tiekė geriamą vandenį Vilniaus miestui. Tik XX a. pradžioje ši funkcija buvo pristabdyta, o galutinai sunaikinta sovietiniais metais pastačius betoninį rezervuarą, į kurį sutekėjo šaltiniai, o iš jo buvo nukreipiami į kanalizacijos tinklus“, – pasakoja P.Jonys.

Šie šaltiniai 400 metų beveik be perstojo tiekė geriamą vandenį Vilniaus miestui.

Pasak jo, Vingrių šaltiniai buvo nudrenuoti, todėl siekta kompleksiškai sutvarkyti ir atkurti istoriškai svarbią teritoriją, išsiaiškinti šaltinių ištakų vietas, juos iškelti į paviršių, integruoti į miesto gyvenimą, paverčiant kultūros ir istorijos pažinimo „salele“.

Be to, ant šlaito, kurio apačioje subėga šaltinio atšakos, įrengta apžvalgos aikštelė, nuo kurios atsiveria senamiesčio stogų perspektyva, o apačioje matosi visas Vingrių šaltinių skveras“, – sako architektas.

Pasak gidės D.Čornij, žmonės skverus ir parkus ypač pamėgo karantino metu. Be to, kuo toliau, tuo daugiau pradeda domėtis detalėmis, aplinka, kurioje gyvena.

Žmonės skverus ir parkus ypač pamėgo karantino metu.

„Miesto žaliosiose erdvėse stabteli daugiausiai vilniečiai, o ne turistai iš užsienio, kurie neretai užsuka į sostinę tik pusdieniui. O apžiūrėję senamiestį, išskuba į kitas šalis. Žinoma, liekantieji ilgiau, ypač žavisi žaliu Vilniumi. Po pandemijos susidomėjimas savo aplinka labai išaugo. Turime ir pasaulinio lygio menininkų, ir pasaulinio lygio istorijų. Kaip antai bene kiekvieną parką ar skverą lydi meilės istorijos, kurios visuomet domina klausytojus“, – akcentuoja D.Čornij.

Sauliaus Žiūros nuotr. / Neries senvagė
Sauliaus Žiūros nuotr. / Neries senvagė

Tendencijos Europoje

Užsienyje visi parkai, kuriuose yra nors šiek tiek žalumos, yra labai vertinami.

„Skverai ir parkai ypač populiarūs tokiose šalyse kaip Italija, Prancūzija ar Portugalija. Ten populiarūs ne tik vieši parkai, bet ir asmeniniai, kuriuos savininkai atidaro lankytojams. Žinoma, kartais ir už simbolinį mokestį, – sako D.Čornij. – O tokiose šalyse kaip Šveicarija, pati gamta užgožia miestus, tad išėjimas į parką ar skverą čia dažnu atveju reiškia išėjimą į kalnus.

Visgi reikėtų pastebėti dar vieną tendenciją – parkų pritaikymą senjorams.

„Visuomenė Europoje sensta, atsiranda ir parkų funkcionalumo poreikis. Nebeužtenka tik suoliuko, kur galima atsisėsti pailsėti, bet atėjęs žmogus nori mėgautis aplinka, gamta, menu. Turi būti ne tik gražu ir jauku, bet ir judėti turi būti patogu. Didesnėse teritorijose kartais pritrūksta nuorodų, kur eiti, ką galima pamatyti. Visaip atsitinka, būna, kad vyresni žmonės pasiklysta, nebežino, kurioje pusėje išėjimas ar kur rasti lankytiną objektą.

Projektuojant viešąsias erdves nepakanka tiesiog numatyti takų sistemą, veiklų zonas, suolus ar želdinius. Svarbus ir erdvės funkcionalumas. Architektai dažnai turi nuspėti įvairius erdvės panaudojimo scenarijus bei ateities perspektyvas. Tai gana sudėtingas uždavinys, nes ne visada gali atspėti, kaip tiksliai bus suprasta vieta ir jos elementai, kai ja pradės naudotis gyventojai.

Sauliaus Žiūros nuotr. / Drakonų pieva Šnipiškėse
Sauliaus Žiūros nuotr. / Drakonų pieva Šnipiškėse

Pasak architekto P.Jonio, pasaulyje didelis dėmesys skiriamas ne tik naujai erdvių estetikai, bet ir paties proceso socialumui, angliškai vadinamajai „placemaking“ sampratai, kuri akcentuoja visuomenės dalyvavimo svarbą tiek kuriant erdvę, tiek ją prižiūrint. Taip ir projektuotojai aiškiau supranta visuomenės poreikius bei lūkesčius.

„Kita vertus, sukurta viešoji erdvė yra toks pat meno kūrinys kaip ir pastatas, skulptūra ar paveikslas. Kurdamas ją autorius visada išgyvena tam tikrą, dažniausiai nelengvą, procesą, nes bet kurio meno kūrinio prasmė yra sukurti tai, ko ankščiau nebuvo. Ar tai būtų nedidelis skveras, ar miesto aikštė – kūryba visada pareikalauja daug jėgų. Todėl svarbu gyventojams pristatyti viešosios erdvės atsiradimo istoriją, aplinkybes bei architektūrinį sumanymą, nes toks pasakojimas labai praturtina suvokimą apie naujai sukurtą aplinką“, – sako P.Jonys.

Skverai – gyvenamuosiuose kvartaluose

P.Jonys pabrėžia ir žaliųjų zonų svarbą gyvenamuosiuose rajonuose. Vilniečiai jau pamėgo Neries senvagės slėnį, Drakonų pievą Šnipiškėse.

Sauliaus Žiūros nuotr. / Drakonų pieva Šnipiškėse
Sauliaus Žiūros nuotr. / Drakonų pieva Šnipiškėse

„Žmonės vertina galimybę šalia namų išeiti pasivaikščioti, pasportuoti, paskaityti knygą, pailsinti akis nuo kompiuterio ekrano, arba tiesiog pabendrauti su kaimynu. Miesto žmogui išėjimas į lauką, gamtą, žalumą tiesiogiai asocijuojasi su poilsiu, atsigavimu nuo darbo biure, nesvarbu, ar tai būtų vasara, ar žiema.

Viešoji erdvė prie namų dažnai turi ypatingą prasmę gyventojams, jose lengviau kuriasi vietinės bendruomenės, erdvę užpildo įpročiai, renginiai, tradicijos, vietiniai gyventojai labiau patys rūpinasi tokių erdvių tvarka ar net buriasi į renginius“, – pasakoja P.Jonys.

Sauliaus Žiūros nuotr. / Drakonų pieva Šnipiškėse
Sauliaus Žiūros nuotr. / Drakonų pieva Šnipiškėse

Architektui pritaria ir gidė D.Čornij.

„Senvagės vien pavadinimas sako, kad tai senoji Neries vaga. Vilnius visuomet buvo turtingas upeliais ir šaltiniais, žalieji plotai, ežerėliai susiformavo nuo senų laikų. Atnaujinus teritorijas ir įrengus skverus, miestas atgyja. Šnipiškes žmonės buvo visai primiršę, tad jis tarsi atrandamas iš naujo“, – sako gidė.

Pasak jos, dar viena kryptis, kuria juda didieji Europos miestai – tai gyvybingumo suteikimas parkams ir skverams.

Pasak D.Čornij, ir Vilniuje tai buvo daroma jau seniai. Prisimenant Bernardinų parko istoriją, čia jau XX a. pradžios veikė restoranai. Parke buvo rodomi filmai, miuziklai, vykdavo keliaujančių muzikantų ir dainininkų pasirodymai. Tai būdavo kultūros židinys. Tad smagu, kad ir dabar parkai gyvi, juose kiekvienas atranda patrauklią erdvę ramiai pabūti, šachmatais pažaisti, į kavinę užsukti ar su vaikais papramogauti.

Sauliaus Žiūros nuotr. / Neries senvagė
Sauliaus Žiūros nuotr. / Neries senvagė

Šiuo metu vienos populiariausių ekskursijų, kuriuose pilna ir žaliųjų erdvių, vyksta ne tik senamiestyje, bet ir Jeruzalėje, Antakalnyje, Žvėryne ar Užupyje. Šiemet išpopuliarėjo ir ekskursijos po Pilaitę.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis