Skiauterėtasis tritonas (lot. Triturus cristatus) – salamandrinių šeimos uodeguotasis varliagyvis, įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Tai pats didžiausias iš Europoje gyvenančių tritonų. Pavasarį ir vasarą ši rūšis aptinkama upių senvagėse, kūdrose. Tipiška vandens buveinė yra nedidukė keliasdešimties kvadratinių metrų kūdra, nes didesniuose telkiniuose tritonų lervutes dažniau suėda žuvys, neleisdamos atsinaujinti populiacijai.
Geriausiai jiems tinka negilūs vandens telkiniai su seklesniais plotais, kurių dugnas padengtas smėliu arba moliu. Būtent tokioje nedidelėje kūdroje skiauterėtieji tritonai aptikti ir Žagarės regioniniame parke.
Kokie pagrindiniai šio varliagyvio požymiai? Jų kūno viršus pilkai juodas ar tamsiai rudas, tačiau pilvas išmargintas ryškiai oranžinėmis ir juodomis dėmėmis, oda grūdėta. Tuoktuvių metu patinams užauga nugaros skiauterė dantytu kraštu, kuri ties uodegos pamatu nutrūksta arba pažemėja, o uodegoje vėl paaukštėja. Lietuvoje dažniausiai šie tritonai užauga iki 12-18 cm ilgio.
Skiauterėtojo tritono gyvenimo ciklas skirstomas į veisimosi (vandenyje) ir nesiveisimo (sausumoje) periodus. Rudenį ir žiemą jis daugiau laiko praleidžia sausumoje, o iš žiemojimo slėptuvių išlenda dirvos temperatūrai pakilus iki 5 °C. Dar labiau atšilus keliauja į veisimosi kūdras, kur patinai pirmi užsiima poravimui tinkamas vietas. Patinai vilioja pateles ne tik spalvinga skiautere, bet ir šokdami tuoktuvių šokį. Patelės padeda apie 200–300 kiaušinėlių, kuriuos po vieną ar grandinėlėmis po 2-3 prilipina apatinėje vandens augalų lapų pusėje.
Liepą ar rugpjūtį tritonų jaunikliai jau išlipa iš vandens, sausumoje jie praleidžia 3-5 metus, kol subręsta. Skiauterėtieji tritonai dažniausiai minta vandens telkinio dugne gyvenančia gyvūnija, pavyzdžiui, dėlėmis, sraigėmis ar vandens asiliukais.