R – ryšininkės. Viešėdami Sjenfuegose aplankome El Nicho krioklius. Ūksmingame gamtos prieglobstyje gidas rodo nacionalinėmis Kubos gėlėmis vadinamas mariposas – baltažiedes lelijas, augančias ant rododendrus primenančių krūmų. Legenda pasakoja, kad mariposa išgarsėjo dar tais laikais, kai kovotojai už Kubos laisvę slapstėsi kalnuose ir mariposos žiedais „susirašinėjo“ su kitais slapto judėjimo dalyviais, likusiais mieste. Į gilų gėlės žiedo piltuvėlį kalniečiai dėdavo raštelį, o merginos, pasipuošusios plaukus baltais mariposos žiedais, eidavo į miestą. Kitaip sakant, buvo savotiškos ryšininkės. Dabar iš šių gėlių gaminami kvepalai, kurių įsigyju Trinidade už beveik 13 dolerių – pardavėjos akimis, kosminę sumą (nustebusi dar perklausia: „Jie kainuoja 12,90... Ar tikrai pirksit?“).
S – Sjenfuegosas. Nuostabus miestas Sjenfuegoso įlankoje, kurį atrado Kolumbas antrosios savo kelionės į Kubą metu. Jo vietoje iš pradžių buvo fortas, kurį pastatė ispanai, norėdami apsiginti nuo dažnų piratų antpuolių. Vėliau, apie 1819 m., čia atsikraustė prancūzų emigrantai. Štai kodėl šis miestas dažnai dar vadinamas „mažuoju Kubos Paryžiumi“ (o centrinėje aikštėje turi net Paryžiaus Triumfo arkos kopiją).
Sjenfuegosas – tarsi viena ilga pėsčiųjų alėja, kurią įrėmina dvi neplačios, mašinoms važiuoti skirtos gatvės. Abipus jų rikiuojasi ištisinės pastatų eilės. Namai įspūdingi – su grakščiomis kolonomis, masyviomis durimis, ažūriniais balkonėliais ir įvijais laiptais, vedančiais į ant stogų pūpsančias simpatiškas terasėles. Užsukame į vieną, dairydamiesi nakvynės. Lubų aukštis gal kokie trys ar keturi metrai. Trepsime didžiuliame, plonomis marmurinėmis kolonomis dekoruotame salone, kurio sienas puošia turbūt šeimininkės dukros vestuvinės nuotraukos.
Antikvarinių stalelių paviršiai uždengti pačios šeimininkės nertomis servetėlėmis. Ant jų – galybė miniatiūrinių porcelianinių figūrėlių (tokia jau toji kubietiško interjero mada). Pro atidarytus salono balkonėlius girdėti centrinės gatvės – Paseo del Prado – šurmulys. Džiaugiuosi, kad būtent čia mes gyvensime tris dienas ir pusryčiams gersime kavytę „con leche“ prabangiajame šeimininkės salone.
Š – šiurpu. Su šiurpiaisiais krabiukais susiduriame ilsėdamiesi Gvardalavakoje. (Pabandykit ištarti šį žodį neužsikirsdami kokius šešis kartus iš eilės!) Nors jūra nuo mūsų vilos už šimto žingsnių, iki jos dar tenka įveikti „Šiurpiąją krabų dykynę“, kur nuo dienos kaitros suskeldėjusi žemė atrodo lyg skylėtas, revoliucionierių minų išraustas laukas. Dieną duobutės žioji tuščios, be smalsių, kyšančių tarsi TV antenos, krabų akučių. Tačiau naktį... Grįžtant namo apie vidurnaktį – brrr!.. – kokoso riešuto dydžio krabai išlenda pasivaikščioti.
Švyst išmaniojo telefono prožektoriumi – jūros link kojelėmis caksėjęs krabukas sustingsta tarsi vaškinių figūrų muziejuje. Net ir nebenoriu pamatyti to vaizdo, kurį turistai, keliaujantys iš Sjenfuegoso, gali stebėti prasidėjus pavasario liūtims. Tada prasideda kasmetinė krabų migracija. Daugybė šių keistai šonu judančių žnypliuočių keliauja į netoli Sjenfuegoso esančią Kiaulių įlanką (Bahia de Cochinos), sudarydami gyvą raudonų kiautų kilimą.
Krabai juda iki vandens ir deda kiaušinėlius į jūrą. Vos išsiritę maži krabukai kelias savaites praleidžia vandenyje, o paskui keliauja pas savo tėvus į sausumą. „Kai tūkstančiai krabų pajuda jūros link, – pasakoja gidas Chosė, – mašinų vairuotojai taip pat sunerimsta. Kaip pasiekti tikslą neprakiurdžius padangų? Tada aš palaukiu šalikelėje ir nutaikęs tinkamą momentą „prisiklijuoju“ prie kokio didelio sunkvežimio. Paskui mus lieka krūvos traiškenų ir baisi dvėselienos smarvė...“
T – Trinidadas. Už 30 „kukų“ suderame nakvynę pačiame Trinidado centre. Jau žinau – myliu šį miestą. Iškart. Be jokių senamiesčio apžvalgų ar ekskursijų. Tiesiog. Juk tikrai esate patyrę šį nuostabų jausmą, kai dar nepažinodami žmogaus, jau vien žiūrėdami į jį, jaučiate, koks jis savas ir artimas. Atsiverčiu kelionių gidą ir skaitau, kuo dar mane galėtų užburti Trinidadas. Miestas, sustingęs laike. Gerai išsilaikiusiais neoklasicistiniais ir barokiniais pastatais? Gatvėmis, kurios vis dar alsuoja ne tik tradicijomis bei legendomis, bet ir jūros, kalnų artumu? Tai geriausiai išlikęs kolonijinio stiliaus miestas pasaulyje! Miesto simbolis – vaizdinga Didžioji aikštė (Plaza Mayor) su senaisiais cukraus pramonės magnato grafo Bruneto rūmais (Palacio Brunet) ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia.
Šiame mieste patiriame netikėtą (ir iš pradžių labai mus visus išgąsdinusį) reiškinį – Trinidado tvaną. Popiet samdome taksi ir lekiame į artimiausią paplūdimį. Bemirkstant vandenyje, staiga dangus apsiniaukia. Vos spėjame sulįsti į čia pat mūsų laukusią mašiną, pro kurios kiauras it rėtis duris šiltomis srovelėmis jau sunkiasi vanduo. Netrukus pastebime, kad mūsiškis opelis neturi net valytuvų! Įsitempusi tarsi kokia kubiečių partizanė stebiu sunkiai įžiūrimą kelionę, pasiruošusi bet kurią akimirką šokti laukan. Staiga mašina sustoja. „Jau šokti?“ – lyg vikri pantera išsiriečiu šuoliui.
Pro aplytą priekinį stiklą matosi kažkas panašaus į kliokiančią kalnų upę. Rudai murzinas vanduo kūliais verčiasi gatve žemyn ir griebdamas, kas papuolė po ranka, užtveria mūsų automobiliui kelią. Kaip bijančios ištirpti lietuje cukrinės voveraitės šokame iš mašinos ir didžiuliais šuoliais liuoksime į kažkokios parduotuvėlės vidų, kur sutinkame jau gerą tuziną likimo brolių. Skirtumas tik tas, kad jie neturi fotoaparatų ir išmaniųjų telefonų, kuriais mes stengiamės užfiksuoti Trinidado tvaną. Kitaip šitos liūties ir jos sukelto potvynio turbūt nepavadinsi...
U – uraganas. Esame Plajos Largos kaimuke. Šiandien pirmąsyk nakvosime uragano nusiaubtoje vietoje. Ši vieta „Lonely Planet“ gide rekomenduojama dėl gražių paplūdimių, kurių Varadere matėme šimtąsyk gražesnių. Nakvynę netrukus suderame už 25 „kukus“. Gauname kambarėlį su šiuolaikiniu (tai reiškia – tyliai veikiančiu!) oro kondicionieriumi ir kvapą gniaužiančia istorija. Šeimininkė Mirta labai plepi, tačiau didumą pasakojimo darkyta anglų kalba suvokiame tik iš jį lydinčių pantomimos judesių.
Pasirodo, 2001-aisiais visą Plaja Largos miestelį nuo žemės paviršiaus nušlavė galingas penkių balų stiprumo uraganas. Mūsų šeimininkė tuo metu laukėsi antrosios savo dukrelės Lunos Marijos ir gulėjo artimiausio miestelio ligoninėje. Grįžusi su naujagime vietoj savo namų pamatė griuvėsių krūvą. – Buvo be galo baisu... – stveriasi už širdies. – Į kaimelį atvykęs pats Fidelis Kastro pažadėjo žmonėms pagalbą – per mėnesį atstatyti namelius. Pirmiausia nėščiosioms, paskui šeimoms su vaikais, galų gale, visiems kitiems nukentėjusiesiems.
Namas, kuriame dabar gyvename – visiškai naujas! – su pasididžiavimu baigia pasakojimą ji. Ką čia ir bepridursi... Nebent tik tai, kad pirmąsyk miegame uragano nusiaubtoje vietoje. Užmiegu mintyse niūniuodama „Keistuolių teatro“ melodiją iš dukrų vaikystėje pamėgto spektakliuko „Geltonų plytų kelias“. Mergaitę, vardu Doroti, uraganas nuneša į stebuklų šalį...
V – Vinjalesas. Apsukę ratą aplink salą ir praleidę Kuboje ištisą mėnesį, sukame atostogų vairą link namų. Paskutinis „pasispardymas“ – Vinjaleso nacionalinio parko regione, visai netoli Havanos. Parkas, įsikūręs Pinar Del Rijo provincijoje, vakarinėje Kuboje, yra įtrauktas ne tik į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, bet ir į buvusio šalies vadovo F. Kastro mėgstamiausių vietelių penketuką. Milžiniška teritorija stebina unikalia gamta. Čia daug kalnų su paslaptingais pirmykš čių gyventojų urvais, nuostabaus grožio slėnių.
Pats Vinjalesas – tik mažas miesteliūkštis su viena pagrindine gatve, aplipusia spalvingais tradiciniais kubietiško stiliaus namukais. Didžioji dalis jo gyventojų verčiasi senovine žemdirbyste: augina kavą, javus ir tabaką – pelningiausią augalinę kultūrą Kuboje. Šiame įspūdingo karstinio kraštovaizdžio slėnyje vis dar naudojami tradiciniai žemės ūkio metodai, nes mechaniniai, anot vietinių specialistų, blogina tabako kokybę. Populiariausia pramoga – pasijodinėjimas arkliukais, tuo pačiu aplankant garsiąsias Vinjaleso kavos bei tabako plantacijas...
Brisdami molėtais, pažliugusiais nuo vakarykštės liūties takeliais, žirgai klupinėja ir nuolat baudžiasi nuklysti nuo pagrindinio tako į vešlių kukurūzų laukus. Prieky – rudo drumzlino vandens baseinėlis. „Įdomu, ar gilus“, – dar spėju pamintyti, o tuo metu manoji kumelaitė ima gultis ant šono tiesiai į jį. Po sekundės jau abi voliojamės toje pačioje molio buzoje. Aš dar bandau sugraibyti savo brangųjį „Canon“ fotoaparatą, ištikimai tarnavusį visos kelionės po Kubą metu, ir ištraukti kamanoje užstrigusią koją. Tai blondingalvė!
Ž – „Žalio turisto užrašai. Kuba. Kelionė per save“. Kuba... Tai buvo ne tik geografinė kelionė į pasaulio kraštą. Tai buvo kelias į SAVE. Kelias į ŠEIMĄ. Ir jau tikrai neprisiekinėsiu, kad išvažiavę žali kaip agurkėliai namo grįžome lyg pernokę pomidorai. Esmė visumoje. Kaip keturi suaugę žmonės, atsidūrę toli nuo namų ir patekę į pačias įvairiausias nekasdieniškas situacijas, sugebėjo išlaikyti deramą ramybę ir pagarbą vienas kitam. Nesidrabstyti purvais, o nurankioti juos vienas nuo kito. Ne sudėti ginklus, kaip gyvenimo pabaigoje padarė ilgą laiką Kuboje gyvenęs E. Hemingvėjus, o... kovoti ligi galo! Ne nuolat viską kritikuoti (sovietinė Kuba tam puiki dingstis), o šalį pažinti per optimizmo prizmę. Po mėnesio praleisto Kuboje galiu drąsiai prisiekti – tiek pamokų (ne tik kultūrine, bet ir dvasine savęs pažinimo prasme) dar nesu turėjusi.
Būtinai keliaukite ir atraskite savo Kubą! O „žalumas“ (kaip matote) – visai ne kliūtis. Tikėkite, kad kada nors išauš ir jūsų Didžiosios Kelionės diena. Tik reikia paleisti norą Visaton... Jau dabar. Šią minutę. Sekundę. Kad spingsinčios begalinėje dangaus gilybėje Kūrėjo akys išvystų jūsų troškimą ir sviestų atgalios atsakymą. Kaip dovaną, kurią išpakuoti ar ne – tai jau kiekvieno iš jūsų reikalas. Mes, nors visiškai žali ir neprinokę turistai, tai padarėme. Ar ryšitės jūs?..
Kovo 21 d. 18 val. Centriniame Kauno knygyne, Laisvės al. 81, vyks Rasos Rožinskienės knygos „Žalio turisto užrašai. KUBA. Kelionė per save“ pristatymas.
