B – Baimė. Kelionių įspūdžius ėmiau aprašinėti ne iš „gero gyvenimo“… Peržengusi keturiasdešimtečio ribą pasijutau savo baimių įkaite. Bijojau senatvės, bijojau ligų, bijojau dėl senstančių tėvų, bijojau kažkur toliau keliauti… Staiga supratau, kad sėdžiu saugiame savo baimių užutekyje ir nieko nenoriu keisti.
Ačiū vyresnėlei dukrai, kuri netikėtai pakišo man tikrą vietnamietišką kiaulę – mėnesio trukmės kelionę į Pietryčių Aziją. Po jos supratau, kad žvelgiant savo baimėms į akis – jos traukiasi, mažėja. Savarankiškų kelionių „užkratas“ pasirodė gajus. Taip kitais metais vasaros atostogų planuose atsirado… KUBA. O kasdienis rašymas tapo savotiška savigydos forma. Sielą sveikatinančia būsena. Ir kelias į gilesnį šeimos supratimą…
C – Cigarai. Įsivaizdavome, kad vos pravėrę Havanos Chosė Marti oro uosto duris išvysime žmones su didžiuliais cigarais dantyse, kaip afišavo „Google“ vaizdų reklamos. Anaiptol… Vietoj jų mus apspito didžiulis būrys taksi vairuotojų, siūlančių savo paslaugas. Imame pirmąjį pasitaikiusį (dvidešimt Kubos konvertuojamų pesų (apie 20 $) už 20 min. kelionę į mūsų iš anksto užsakytą casa particular tipo kambariuką, vietinių oficialiai turistams nuomojamą būstą Havanoje. Su cigarais susiduriame kiek vėliau… Saldžiabalsis jų pardavėjas tempiasi mus į savo namus ir bando įsiūlyti šio rudojo Kubos aukso pigiau.
Pasirodo, garsieji meno dirbiniai gaminami rankomis. Šviesiai žali tabako lapai skinami ir kabinami džiūti, po to jie rūšiuojami, pakuojami, parauginami, kad būtų ne tokie aštrūs, ir vežami į cigarų fabrikus. Pasakojama, kad patys geriausi yra tie cigarai, kuriuos moterys suka pasidėjusios ant šlaunų. Anot mūsų informatoriaus, tai legenda. Kubietės tabako lapus pasidėjusios ant kelių tik rūšiuoja.
Prisiminus tarybinius laikus Lietuvoje, kai kiekvienas naudojosi savo darbine padėtimi taip, kaip išmanė, natūraliai kyla klausimas – cigarai vogti? Lyg numanydamas mūsų dvejones, „cigarų gidas“ užtikrina, kad geriausi cigarų vyniotojai darbo dienos pabaigoje turi teisę išsinešti tris cigarus. Dalį atlyginimo taip pat galima gauti cigarais. Taigi, kaip tikri „sovietmečio palikuonys“ imame dvi dailias lakuoto medžio dėžutes su pačiais geriausiais – Fidelio mėgstamiausiais – „Cohiba“ cigarais (iš po prekystalio) ir pėdiname namo.
Č – Če Gevara. Jei norite atiduoti pagarbą Kubos laisvės gynėjui – užsukite į Santa Klaros miestelį. Čia išvysite pompastišką Revoliucijos aikštę, draugo Če mauzoliejų, įspūdingą revoliucionieriaus skulptūrą. Nors… kita vertus, Če atvaizdą rasite visur – išdegintą ant kubietiškų cigarų dėkliukų, nutapytą ant įvairaus dydžio drobių atvirose vietinių menininkų dirbtuvėse, atspaustą milijoniniu tiražu ant turistams skirtų sportinių marškinėlių, drobinių kuprinių ir pan. O kur dar didžiuliai transparantai virš gatvių, milžiniškos Če galvos ant pastatų.
Jau būdama Lietuvoje vėl mintimis grįžtu prie Če – gražuolio kovotojo, kilusio iš Argentinos. Jei nesiduosi užlilūliuojamas kubietiškos reklamos, rasi ir kitokių faktų... Raudona – išdavystės, kraujo, keršto, neapykantos, mirties – linija lydi Če istoriją. Skaitau, kad Če Gevara buvo ne tik liaudies laisvės gynėjas, bet ir negailestingas komunistas. Ideologinis antžmogis, savo kelyje į laisvę matantis tik dvi spalvas – baltą ir juodą. Pripažįstantis tik du žmonių tipus – kas už revoliuciją ir kas prieš ją. Būdamas pramonės ministru jis be gailesčio nusavindavo žmonių ūkius ir verslus, niekada negailėjo nepaklusniųjų. Žiauriai šalindavo visus, trukdžiusius jam siekti komunistinių idealų. Įdomiausia, kad Kubos žmonės jį vis dar nuoširdžiai garbina… Bet juk Kuba – „Geležinės uždangos“ šalis!
D – doleriai. Kadangi keliaujame keturių asmenų šeima, tad dolerių reikia nemažai. Daugiausia šioje kelionėje jų „suryja“ taksi automobiliai, kuriais burzgename aplink salą. Nuomos punktų Kuboje nedaug, o ir kainelė (75 doleriai už parą) visai nevilioja. Beje, važiavome prisiskaitę keliautojų „blogų“, kad Kuboje prasisuksime su vietinių valiuta – nacionaliniais Kubos pesais (CUP), kurių santykis su konvertuojamais Kubos pesais (turistų valiuta) – milžiniškas.
26 vietiniai pinigėliai už vieną „kuką“ arba dolerį. Deja, šalyje, kur pagrindinį pelną neša turizmas, kvailių nedaug, tad vietiniais pesais pavyko atsiskaityti tik keletą kartų. Įdomumo dėlei nakvynės nesezono metu (keliavome birželio – liepos mėn.) nėra brangios – 25-30 CUC’ų už keturvietį kambarėlį, pusryčiai asmeniui – 5 doleriai, šviežiai pagautos žuvies kepsnys (mūsų šeimyna mėsos nevalgo) – 6-7 doleriai.
E – Etecsa. Jei norėsite justi ryšį su pasauliu, siųsti žinutes namiškiams – be šito magiškai skambančio žodelio neprasisuksite. Mes nuolat pirkdavome po kelių valandų trukmės ETECSA interneto korteles. Su UNESCO pagalba 1994 m. visoje Kubos saloje buvo įdiegtas internetas. Iki tol – badas. F. Kastro buvo uždraudęs kubiečiams turėti internetą, mobiliuosius telefonus, palydovinę televiziją. Tuo galėjo naudotis tik firmos ir turistai. Internetinių kavinių Kuboje nėra, o vietiniai bei turistai, „internetauja“ vadinamuosiuose hot spot taškuose – miestų, miestelių centrinėse aikštėse, viešbučių prieigose.
Jei eidami gatve pamatysit juokingai sienas ramstančių kubiečių pulkelį, nė neabejokit, kad būtent šioje vietoje galit drąsiai trinti savo ETECSA „loterijos bilieto“ auksiuką ir, išvydę išganingąją skaičių kombinaciją, bandyti laimę prisijungti prie virtualios erdvės laimingųjų... Juokingiausia, kad bilietėlius pardavinėjantys kioskeliai paprastai yra priešingame miesto gale nei hot spot interneto taškai. Tad vietiniai spekuliantai (Kuboje tai atstoja pelningą profesiją) darbo turi į valias.
F – Fusterlendija. Į šiaurės vakarus nuo Havanos nutolęs Chaimanitasas (Jaimanitas) ne visada buvo turistų traukos centras. Juo tapo tik tuomet, kai bene prieš trisdešimt metų į vietinę žvejų miestelio bendruomenę įsijungė – nusipirko ir įsirengė čia dirbtuves – talentingas keramikas José Fusteras. Pradėjęs nuo savo studijos, nagingasis meistras spalvingų piešinių ir mozaikų deriniais išsyk papirko menui neabejingą miestelio bendruomenę.
Taip pamažu, namas po namo, įstaiga po įstaigos (neaplenkiant net vietinės poliklinikos ar parduotuvės) Chaimanitasas tapo spalvinga, primenančia kasdien vykstantį menininkų plenerą vieta. Kada tik beatvažiuotum – čia pilna žmonių, kuriuos garsusis keramikas (arba jo sūnus) kviečia nesidrovėti ir praverti à la Picasso stiliumi išmargintus, keramikos mozaikų piešiniais puoštus asmeninės studijos vartus. Mums ši vieta paliko be galo smagų įspūdį ir iš dalies priminė garsųjį Antoni Gaudí mozaikų parką Barselonoje.
G – Gvanarokos lagūna. Apsistojus prancūziškajame Sjenfuegoso mieste, nusifotografavus prie sumažintos Paryžiaus Triumfo arkos kopijos, perėjus plačiąja „Laisvės alėja“ iki pat Punta Gordos pusiasalio ir pasitikus saulėlydį nuo Malekono krantinės, tiesiog privalu sprukti iš miesto ir už 15–20 „kukų“ atsidurti Gvanarokos lagūnoje (Laguna de Guanaroca). Tai paukščių – flamingų, pelikanų, kormoranų, kolibrių ir kt. – stebėjimo vieta. Turistams rekomenduojama atvykti kuo anksčiau, kai ypatingoje ryto ramybėje nuo seklaus, mangrovių sąžalynais apsupto ežero kyla rūkas, ir paukščiai skardžiabalsėmis trelėmis sveikina naują dieną. Tada geriausia juos stebėti.
Čia pirmąsyk pamatome nacionaliniu Kubos paukšteliu vadinamą tocororo (kubinį trogoną), kurio plunksnelių spalvos atkartotos Kubos vėliavoje – balta, mėlyna, raudona. Gidė ragina įsiklausyti į jo giesmelės sąskambius: „Toco toco tocororo tocororo...“ Gražieji paukšteliai minta vaisių minkštimu, gėlių nektaru, vabzdžiais. Ir gali užkandžiauti nė nenutūpdami – tiesiog plasnodami vienoje vietoje. Grožiu jiems nenusileidžia mažiausias Kubos paukštelis – bitinis kolibris. Bet užvis smagiausia išvysti flamingus. Tikrus. Rožinius. Ne tokius nusmurgusiai išbalusius kaip Kauno zoologijos sode.
H – Havana. Pagal šeimininkų reklamą „Airbnb“ puslapyje turėtume gyventi visai netoli centro. Kol kas rajonėlis akių nedžiugina. Nejučia apima jausmas, kad perskridę Atlantą patekome į kažkokią laiko duobę ar skylę, kur gyvenimas sustojęs ties pokariu... Langų nišose, aptrupėjusiuose balkonuose lyg baltos maldaujamų paliaubų vėliavos plevėsuoja skalbiniai. Vieni langai užkalti lentomis, kiti be stiklų – tik ornamentuotos grotos. Durų vietoje žioji tamsios skylės. Pro jas žvalgosi pajuodę žmogystos. Ant šaligatvių sėdiniuoja, plepa, žaidžia šachmatais, pardavinėja patižusius miniatiūrinius bananus, rūko, kažką gurkšnoja vietiniai. Brrr...
Ir kurgi tas visų išliaupsintasis Havanos centras? Vašingtono Kapitolijaus kopija ar Havanos katedra, kurioje daugelį metų ilsėjosi Kubos atradėjo Kristupo Kolumbo palaikai?.. Pėdiname ieškoti įspūdingų pastatų ir tvirtovių, išlikusių nuo kolonistų ispanų valdymo laikų, įtrauktų į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Į vidų neiname – visomis žmogiškomis juslėmis traukiame iš išorės dar gyvą kolonijinių laikų emociją. Nuo „privalomų kolektyvinių ekskursijų laikų“ kraujyje liko tarsi kažkoks „antimuziejinis“ virusas.
„Havanos architektūra tokia eklektiška, – mintyse jau girdžiu kelionių agentūros gido pasakojimą. – Nuo ispaniškojo baroko iki prancūziškojo klasicizmo. Dar reikėtų pridėti platų potėpį Šiaurės Amerikos art deco ir europietiškojo art nouveau. Afrokubietiškos vergų kultūros įtakos vėjų bei modernizmo skersvėjų.“
Laukite tęsinio...
Kovo 21 d. 18 val. Centriniame Kauno knygyne, Laisvės al. 81, vyks Rasos Rožinskienės knygos „Žalio turisto užrašai. KUBA. Kelionė per save“ pristatymas
