Mėtydavo bombas
Paliūniškyje, už tilto per Lėvenį pasukus į dešinę ir pravažiavus Vilktupio kaimą bei dar pavažiavus keletą kilometrų į girią, buvo trikampio formos mokamasis bombų mėtymo poligonas, iki šiol vadinamas Bombardyne. Iki dabar ten likę įvairaus dydžio bombų išmuštos duobės. Šioje teritorijoje iki šiol tebesiknaisioja metalo ieškotojai, anksčiau aptikdavę ir pavojingų nesprogusių sprogmenų.
Iš pasakojimų teko girdėti, kad ne visi mokomieji skrydžiai būdavo sėkmingi ir kartais bombos krisdavo tolokai už trikampio ribų.
Atsarginė vadavietė
Kairėje kelio, važiuojant nuo Paliūniškio į Vabalninką, pusėje, tiesa, visai netoli nuo Paliūniškio, buvo itin slaptas sovietmečio objektas – atsarginis kariuomenės vadovybės štabas. Nors nuo okupacinės sovietų armijos išsikraustymo praėjo daugiau kaip ketvirtis amžiaus, objektas dar yra neblogai išsilaikęs, tačiau žmonės viską naikina greičiau nei laikas.
Šio straipsnio autorius pastarąjį kartą buvusioje atsarginėje kariuomenės vadavietėje lankėsi prieš aštuonerius metus ir dabar pastebėjo nemažai pasikeitimų, tačiau didžioji teritorijos dalis išliko beveik nepakitusi.
Nebeliko spygliuotos tvoros
Kaip ir anksčiau, maždaug 2 ha ar šiek tiek didesnę teritoriją tebejuosia aklina 2 m aukščio gelžbetonio plokščių tvora su dviejų eilių spygliuotos vielos juostomis viršuje. Panašia tvora buvo apjuostas ir skandalingai pagarsėjęs Tulpinių dvaras prie Dubulių tvenkinio.
Metaliniai vartai užrakinti dviem spynomis, tačiau patekti į teritoriją nėra jokių problemų, nes šalia vartų yra praardyta skylė.
Dar maždaug už 8 metrų nuo gelžbetoninės tvoros, kadaise buvusios ne žemesnės irgi kaip 2 m aukščio, spygliuotos vielos tvoros beveik nebelikę. Keliolikos metrų jos fragmentas likęs tik šiaurės rytinėje pusėje. Kitur nugriauti net gelžbetoniniai stulpai. Net neabejojama, kad kadaise tarp dviejų tvorų vaikščiojo sargybiniai. Pietinėje ir šiaurinėje teritorijos pusėse iš buvusių stebėjimo bokštelių likę tik jų įtvirtinimo liekanos.
Nugriautas štabas
Per aštuonerius metus pasikeitimų įvyko ir buvusios vadavietės teritorijoje. Į akis pirmiausia krito tai, kad pietinėje pusėje iki pamatų sugriautas baltų plytų pastatas, kuris veikiausiai tarnavo kaip štabas.
Šiaurinėje teritorijos pusėje baltų plytų pastatas, kuris veikiausiai tarnavo kaip kareivinės ar gyvenamosios patalpos, nuniokotas mažiau, tačiau ir jo gyvenimo dienos, atrodo, suskaičiuotos.
Slėptuvė savo vietoje
Geriausiai, kaip anksčiau, taip ir dabar, išsilaikiusi centrinėje teritorijos dalyje esanti požeminė slėptuvė, turėjusi du įėjimus iš minėtų pastatų pusės ir veikiausiai dar vieną – avarinį išėjimą iš priekio. Kadaise ji irgi buvo gerai įrengta, o dabar iš įrangos nebelikę nieko.
Tolimesnėje teritorijos dalyje vis dar likęs buvusios elektros pastotės pastatėlis. Dar viename požeminiame statinyje veikiausiai stovėjo dyzelinis generatorius, turėjęs, sutrikus elektros tiekimui, gaminti elektrą.
Buvusios vadavietės teritorijoje tebeošia didžiuliai beržai, pušys, eglės, krūmais ir medžiai, vis labiau želia slėptuvės viršus.
Artėja kirtimai
Prie keliuko į buvusią karinę vadavietę matyti dar vienas keistas žaliai dažytas, samanomis apaugęs nežymus gelžbetoninis statinys, kuris galėjo tarnauti kaip postas sargybiniui.
Pastebėtina, kad Žaliosios girios kirtimai buvusios vadavietės teritoriją iš vakarų pusės jau pasiekė. Kirtavietės link buvusio slapto objekto taip pat artėja iš šiaurinės ir rytinės pusės, todėl gali atsitikti taip, kad po kelerių metų šio sovietinio palikimo gali ir nebelikti.
