Daugiau kelionių nuotykių rasite tinklaraštyje „Po kelionės“
Panašių akimirkų kelionėje buvo ne viena: kai jau atrodo, kad viskas čia aišku, nieko labai įdomaus tą dieną nepamatysime, pasuki kur už kampo, ir prašom – siurprizas.
Nuo Gargano pusiasalio – iki pat „bato kulno“
Prieš šešerius metus, kai tiesioginiai skrydžiai jungė Lietuvą ir Barį, teko pakeliauti po šią Italijos dalį, tad gal mano įspūdžiai pravers dabar planuojantiems kelionę. Informacija apie kainas, nebus naudinga, nes jos per tą laiką pasikeitė, bet, neabejoju, išliko pagrindiniai sudedamieji Italijos žavesio ingredientai: graži gamta, turininga istorija, žavūs senieji miestai ir miesteliai, skanus maistas, šiluma ir žydras saulėtas dangus.
Ruošiantis į šią kelionę supratome, kad maudynėms ir paplūdimiams laikas kiek per ankstyvas, tad norėjosi kuo daugiau visko pamatyti, apvažiuoti visą Apuliją iki pat šio „bato kulno“ apačios – Santa Maria di Leuca (Santa Marija di Leukos kyšulys), o paskui dar užsukti ir į Gargano pusiasalį.
Tad tik atskridę keturioms nakvynėms apsistojome Baryje, po to dvi nakvynes suplanavome Lečėje, vieną Ostunyje, dvi Viestėje ir paskutinę – vėl Baryje.
Toks planas susidėliojo lyginant traukinio bilietų ir automobilių nuomos kainas – iki miestų, kuriuos patogu pasiekti traukiniu (Matera, Tranis, Alberobelas), juo ir važiavome. Paskui išsinuomotu automobiliu jau leidomės iki Lečės, Santa Marija di Leukos ir atgal pro Barį iki pat Viestės, žinoma, dar aplankant įvairias vietas pakeliui.
Originalūs gyvenamieji būstai: grotos ir truliai
Vakare atskridus ir įsikūrus Baryje, kitą rytą mūsų pažintis su aplinkiniais miestais prasidėjo nuo Materos, beje, esančios jau už Apulijos ribų. Matera laikoma vienu seniausiu miestų pasaulyje, žmonės čia nuolat gyvena jau daugiau kaip 7000 metų. Matera garsi ir į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įrašyta dėl savo sassi: natūralių ir išgremžtų urvų bei grotų, kuriuose gyveno žmonės. Tuose urvuose tilpo ir žmonių būstai, ir tvartai gyvuliams.
Matera laikoma vienu seniausiu miestų pasaulyje.
Sasso Caveoso ir Sasso Barisano – tai du senojo miesto rajonai, dabar tapę turistų lankytinomis vietomis. Tokiomis varganomis sąlygomis žmonės čia gyveno iki 1950 metų. Ir, beje, jie labai nenoriai paliko savo namus – paskutiniuosius 15 tūkst. gyventojų valdžia tiesiog prievarta iškraustė iš urvų ir užmūrijo jų įėjimus. Tik po kelių dešimtmečių sassi vėl buvo prisiminti, tapo populiariais ir tarp turistų, ir tarp filmų kūrėjų.
Originaliuose būstuose buvo įsikūrę ir kito miesto – Alberobelo – gyventojai. Jų baltai dažyti namai kūgio formos stogais, vadinamieji truliai. Pastatyti jie iš vietinio kalkakmenio nenaudojant sutvirtinimui jokio skiedinio. Taip statyti namus XVI amžiuje paskatino labai proziška priežastis – noras išvengti mokesčių, renkamų už baigtą statyti namą.
Toks statybos, o ypač namų griovimo būdas pasirodė labai patogus – jei sužinai, kad atvyksta mokesčių pareigūnas, vieną akmenį iš sienos ištraukei, namas sugriuvo, jokių mokesčių mokėti nereikia. Valdininkas išvyko, kimbi į darbą, ir vėl turi namą.
Iki dabar slėnyje išlikę apie 1500 trulių, miestas saugomas UNESCO ir yra itin populiarus tarp turistų. Kiek teko skaityti atsiliepimų, gegužės – rugsėjo mėnesiais geriau čia nekeliauti. Tiesą sakant, lankytojų Itrijos slėnyje netrūko ir balandžio viduryje.
O pats lietuvio ausiai skambančio miestelio pavadinimas kilęs iš žodžių „Arboris Beli“, išvertus į lietuvių kalbą reikštų gražūs medžiai – jie kažkada augo šioje vietovėje.
Lečė – pagrindinė kino apie Apuliją aktorė
Pakeliavę kelias dienas traukiniais, penktąją kelionės dieną sėdome į išsinuomotą automobilį ir Adrijos jūros pakrante vedančiu keliu pajudėjome link Lečės. Jau po keliolikos minučių turėjome progą įvertinti keliavimo traukiniais privalumus – užstrigome milžiniškame kamštyje.
Išvažiavome iš Bario balandžio 25 d. – Išsivadavimo dieną (Festa della Liberazione), kai visoje Italijoje – laisvadienis, ir kai, atrodo, visi Bario gyventojai draugiškai pajudėjo link populiariųjų pakrantės miestukų Monopolio, Polinjano a Marė.
Taigi, galėjome įsitikinti, kad šie smagūs pakrantės miestukai su jaukiais senamiesčiais, sekmadienine vietinių passegiatta savaitgaliais ir švenčių dienomis labai populiarūs ir tarp vietinių italų. Beje, Apulija apskritai yra labai mėgstama italų atostogų kryptis, tad rugpjūtį čia iš tiesų suplūsta jų minios. Na, o mes, tądien įsimaišę į poilsiaujančių italų būrį, galėjome guostis, kad nereikia vaikščioti tuščiomis miestelių gatvėmis, kad jose verda gyvenimas.
Pavakare pasiekėme savo tos dienos kelionės tikslą – Lečę. Kažkada jau teko čia pabuvoti dalyvaujant konferencijoje ir mano atmintyje Lečė kažkodėl buvo išlikusi kaip nuobodokas, saulės iškepintas miestas, tad daug iš jo nesitikėjau.
Šįkart jis man pasirodė elegantiškas, meniškas miestas, šiek tiek restauruotas, bet nenudailintas ir tuo žavus. Visai pritariu „Lonely Planet“ autorių minčiai, kad jei Apulija būtų filmas, tai Lečė jame atitektų pagrindinis vaidmuo.
Mieste dominuoja vadinamo Lecce baroko (barocco leccese) pastatai, iškilę XVII amžiuje, tad jis atrodo labai vientisas. Tiesa, dėl skonio nesiginčijama – vieni jį laiko gražiausiu Italijos miestu, kiti įsitikinę, kad pagrindinės katedros (Basilica di Santa Croce) fasadas primena naktinį lunatiko košmarą. Na, bet jei nepatinka ši, galima užsukti į kažkurią kitą iš keturiasdešimties šio miesto bažnyčių.
Kokį įspūdį miestas man paliko šį kartą? Vakarėjančios saulės nušviestos gatvės (nes į jį abi dienas nakvynei grįžome jau vakarėjant), gražūs barokiniai pastatai ir labai skanus maistas. Mėgavomės ir išsinešti nusipirktu gabalu picos, ir tikrai gurmaniška vakariene restorane.
Kur susitinka Jonijos ir Adrijos jūros
Šeštąją kelionės dieną mūsų laukė intensyvi programa: iš Lečės į Otrantą, tada pasigrožėdamos uolėtomis pakrantėmis pasiekėme Santa Marija di Leuką, toliau į Gallipolį ir atgal į Lečę.
Išvažiavome iš Lečės ir netrukus jau keliavome per alyvmedžių giraites ar sodus (net nežinau, kaip tiksliai pavadinti), besigėrėdamos senais, skulptūras primenančiais medžiais. Iki šiol taip aiškiai išlikę tos saulėtos dienos prisiminimai.
Otrantas pasirodė ramus, taikus miestelis, nepaisant jo skaudžios ir ilgos istorijos. Įsikūręs Italijos pakraštyje, jis ne kartą kentėjo nuo Turkų imperijos puolimų. Vaikštant po jo senamiestį matomi graikų, romėnų, turkų kultūrų pėdsakai.
Iš Otranto patraukėme dar piečiau, iki pat itališkojo „bato kulno“ pabaigos. Keliose vietose stabtelėjome pasigėrėti atšiauria, uolėta pakrante. Einant link vandens per saulės nušviestą žydinčią pievą, kildavo mintis – gal šįkart pavyks išsimaudyti. Pamačius, kaip grėsmingai jūros bangos dūžta į stačias pakrantės uolas arba koks sudėtingas priėjimas prie vandens, tos minties netrukus atsisakydavome.
Kažkur pakrantės miestelyje sustojome papietauti. Pasirinkome vietinių rekomenduotą maitinimo įstaigą. Atrodė ji kiek keistai: maistą užsisakai tokioje a la parduotuvėje, maisto gamyba vyksta lauke – du vyručiai įnirtingai skaldo tik ką iš jūros išrauktus jūros ežius, kiek pastebėjome, populiariausią tarp vietinių patiekalą. Užsisakėme jo ir mes. Šalia dar gavome duonos ir daržovių.
Atnešusi juos padavėja paslaugiai paspyrė po stalu kibirą – ežių kiautams mesti. Na, jei atvirai, su tuo patiekalu daugiau buvo atrakcijos ir užsiėmimo, nei maisto. Pasisotinome duona ir daržovėmis, bet pietūs įsiminė ilgam.
Toliau mūsų kelias vedė iki Santa Marija di Leukos – paties piečiausio Italijos taško, žyminčio vietą, kur susitinka Jonijos ir Adrijos jūros. Na, kur baigiasi viena jūra, kur prasideda kita – turiu prisipažinti, nepastebėjome.
Iš čia kilome kiek aukštyn link Galipolį – dar vieno pakrantės miestelio. Tradicinis žvejybinis miestas su nediduku centro storico, uostu, keliomis barokinėmis bažnyčiomis, siauromis gatvelėmis ir paplūdimiais, beje, smėlėtais.
Nežinau, kodėl, bet įspūdžio jis nepaliko – pasirodė esąs tuščias, depresiją keliantis miestukas. Gal kad tai dienai įspūdžių buvo ir taip jau daug, gal kad įstrigome su savo automobiliu siaurose gatvelėse. Žodžiu, ilgai čia neužsibuvome ir patraukėme atgal į Lečę.
P. S. Tiesa, iš draugų teko girdėti, kad jie pietinėje Italijoje yra nukentėję nuo vagišių. Tai būkite budrūs.
Daugiau kelionių nuotykių rasite tinklaraštyje „Po kelionės“
