Gyvenimas tarp tūkstančių lazdų
Nedideliame mediniame name Kooperacijos gatvėje Kelmėje lazdoms tenka daug daugiau vietos nei pačiam šeimininkui. Tiesą sakant, tą namelį M.Ežerskis ir pirko dėl lazdų, nes vieno kambario bute joms jau stigo vietos, o apie tai, kad galėtų lazdas ten eksponuoti nė kalbos negalėjo būti.
Žemaitis turi išdrožęs 3770 lazdų. Jo namuose įkurtame muziejuje eksponuojama 1200, o kitos stovi sudėtos kambaryje antrame aukšte.
Žemaitis turi išdrožęs 3770 lazdų.
M.Ežerskio lazdos – tai ne šiaip įrankiai einant pasiramstyti, o tikri meno kūriniai: 2009 metais žemaičio drožinėtos lazdos buvo sertifikuotos ir pripažintos tautinio paveldo produktu. Bet jų kūrėjas savęs menininku anaiptol nevadina.
„Aš – ne menininkas. Čia viskas gamtos sukurta. Dievas man davė geras akis, kad tai pamatyčiau“, – kalbėjo M.Ežerskis.
Gamta – išradinga kūrėja, ji nesikartoja.
Jam – 84-eri, bet paklaustas savo amžių vyras pasako ne iš karto: „Neprisimenu aš tų metų – kai gimiau, mažas buvau“, – šmaikštavo drožėjas, pats vaikštantis be lazdos. „Aš jos neturiu, nes nėra kur nusipirkti, o savos gaila“, – kalbėjo humoro jausmo nestokojantis žemaitis.
Jos drožtas lazdas puošia įvairių gyvūnų: ožkų, šernų, žalčių, arklių atvaizdai. Daug lazdų yra su velniukais. Bet tarp beveik 4000 dviejų vienodų lazdų nėra, nes gamta – išradinga kūrėja, ji nesikartoja.
„Aš tarp tų gamtos sutvėrimų labai gerai jaučiuosi, pabendrauju su jais. Jie mano namus nuo piktų dvasių gina“, – šypsosi M.Ežerskis.
Kam tinka dovanoti lazdą?
Apie lazdas jis gali kalbėti daug, smagiai ir įdomiai. Pataria niekada nepamiršti, kad lazda turi du galus: jeigu kitam suduosi, tai ir pats gausi.
Savo drožtų lazdų kelmiškis daugiau yra dovanojęs nei pardavęs, bet tokią dovaną teikiant reikia elgtis apdairiai, geriau pirmiau atsiklausti, ar jos norėtų. „Kai žmogui jau daugiau kaip 60 metų, tuomet jau ir neatsiklausęs gali lazdą dovanoti – prireiks“, – dėstė drožėjas.
Tiesa, dovanoja jis ne lazdas, o krivūles – simbolinį valdžios simbolį. „Beveik visa mano kolekcija ir yra krivūlės, o ne lazdos“, – patikslina M.Ežerskis, iš įvairaus medžio drožiantis ir švilpukus, ir pelenines.
Tai, kad jo namai kartu yra ir muziejus, kaip sako pats šeimininkas, lankytojams atviras ištisą parą, drožėjo visai nevargina. „Tam aš jį ir kūriau, kad žmonės lankytųsi, pamatytų ir suprastų, kad gamta yra galingesnė už žmogų“, – kalbėjo M.Ežerskis savo įkurtame muziejuje eksponuojantis tik savo paties drožtas lazdas.
Lankytojai sustingsta iš netikėtumo
Ne vienas lankytojas sustingsta ir iš netikėtumo net netenka amo, įžengęs į Daivos ir Arūno Dudėnų namuose Kretingos rajone, Darbėnuose įrengtą tekstilės amatų centrą-muziejų. Čia eksponuojama daugiau kaip 800 ausų juostų, daugiau kaip 700 rankšluosčių, daugiau kaip pusė tūkstančio lovatiesių. Viskas – rankų darbo.
„Turime tik dvi vienodas juostų poras, o visa kita – skirtingi, nėra dviejų vienodų raštų. Nes fabrikuose austa, žmonių sukurta“, – sako D.Dudėnienė.
Ji pati – ne audėja, bet abu su vyru – tekstilininkai, tad puikiai supranta rankų darbo audinių vertę bei istorinę reikšmę.
„Tokių juostų, kokios buvo audžiamos Lietuvoje, beveik niekur daugiau nėra – šiek tiek Latvijoje, Lenkijoje, bet taip, kaip Lietuvoje, jos nebuvo paplitusios. Ir tokių audinių kaip lietuviškos lovatiesės, austos iš natūralios medvilnės, lino, šilko, mažai kur pasaulyje galima aptikti“, – kalbėjo Daiva.
Ir piršlys, ir jo juosta – jau istorija
Visi tie raštai, spalvingos juostos jai atmintin įsirėžė dar vaikystėje. „Tėvelis buvo veiklus žmogus, vestuvėse piršliaudavo, o aš buvau smalsus vaikas, kuris vis kartu eidavo, viską stebėdavo“, – prisiminė darbėniškė.
Anot jos, dabar jau ne tik piršlio juosta, bet ir pats piršlys yra istorija, ir jubiliatų austinėmis juostomis niekas neapjuosia, ir lininiais rankšluosčiais veidų nebesišluosto.
„Bet juk tai yra istorija ir kažkas turi ją išsaugoti, kad turėtume ką vaikams parodyti. Dabar jau niekas to nebeaudžia, tad norisi surinkti tai, kas likę nuo seniau“, – kalbėjo D.Dudėnienė.
Į austinių juostų, rankšluosčių, lovatiesių paieškas bei rinkimą yra įsitraukusi visa šeima – ne tik jiedu su vyru, bet ir trys dukros.
Anot jos, dabar jau ne tik piršlio juosta, bet ir pats piršlys yra istorija.
Eksponatai į darbėniškių namus atkeliauja įvairiai: ir patys muziejaus įkūrėjai jų ieško, perka ir žmonės atveža, padovanoja. Unikaliame šeimos muziejuje, kurio kolekcija yra pasiekusi šešis Lietuvos rekordus, eksponuojama dar ir per pusantro tūkstančio įvairiausių antpirščių, apie 150 klumpių ir per 600 avių skulptūrėlių, pagamintų iš įvairių medžiagų. Kodėl avių? Nes su tuo susijęs pagrindinis šeimos verslas.
„Tautinius audinius mes renkame ir muziejų įkūrėme ne dėl pelno, o kad išsaugotume ir parodytume lietuvių moterų darbą, mūsų paveldą“, – kalbėjo D.Dudėnienė.
Ne kartą yra buvę, kad muziejaus lankytojai, išvydę daugybę audinių raštų vienoje vietoje, ir ašarą nubraukia. Susigraudina net vyrai, prisiminę prie audimo staklių sėdėjusias savo mamas ar močiutes. Tokių jautrių akimirkų būna ne viena ir jos – geriausias atlygis savo namuose vietos muziejams ir jų lankytojams surandantiems šeimininkams.
